Naujos temos kūrimasAtsakymo rašymas Puslapis 12   [ 21 pranešimai(ų) ]
Eiti į 1, 2  Kitas
Autorius Žinutė
 Pranešimo tema: Three Brothers & Father in Iran
StandartinėParašytas: 03 Geg 2016, 09:24 

Užsiregistravo: 23 Gru 2009, 16:15
Pranešimai: 187
Sveiki,
Kai už lango saulutė ritinėjasi, bet negali važiuot, lieka tik mėgautis kelionių prisiminimais. Tad nusprendžiau, bent po truputį parašinėti apie pernykštį džiaugsmą.
Viskas prasidėjo galima sakyti dar 2012 m., kai su Raidu važiavom "aplink" Juodąją jūrą
(http://www.enduroclub.lt/forum/viewtopic.php?f=3&t=5356). Tą kelionę laikiau kaip savo galimybių ribą, kurios peržengti neįmanoma. Bet kaip sakoma, "žmogui nėra nieko neįmanoma" arba "Bevalgant apetitas tik auga". Turkijos pasienyje, netoli Ararato kalno užmačiau šitokį ženklą
Paveikslėlis

Pačiam vidurinis skydo ženklas sujaukė visas mintis, dar ir pabrėžtas geltonam fone. Pamislinau sau atsargiai, jog kaip būtų įdomu kada nors gyvenime po tokią egzotišką šalį pasimalti su motocu. Žmogau, galvok atsargiai nes mintys ima ir realizuojasi.
Kartą keliaujant po Varmiją užsiminiau savo kompanionui Raimiui, jog turiu tokią nerealią svajonę - nuvaryt Iranan kada nors gyvenime. O jis, "Kodėl gi ne? Davai, varom kitais metais, kam laukt". Pašnekino dar jis tokius du enduristus, nutrūktgalvius, Gedį ir Virgį. Vienam iš jų, žmona liepė vietoj žudytis, kam dar tiek kelio belstis, kad galą gaut. Taip 2012 metais gimus idėjai, 2015 m. tapo realybe. Bet prieš tai sekė ilgas pasiruošimas, planavimas maršruto, ir sunku pasakyti, kas buvo maloniau, planuoti maršrutą ar važiuoti juo. Pasiruošimas gan įdomus irgi. Pirmiausia sužinojom, kad vizą ne taip jau lengva gauti. Teko daug persiskaityti forumų, susitikt su žmonėm ir dar daugiau parašyti laiškų. Sužinojau, kad Lietuvoje yra nedidelė Iraniečių bendruomenė, kad net vienas LR seimūnas yra vedęs persę, deja, iš jo jokios pagalbos tvarkant dokumentus nesulaukėm, nors kaip ir visi žadėjo pagelbėt. Daugiausiai žiniomis ir savo pažintimis Irane padėjo Edita Muraškaitė

Paveikslėlis

Ji organizuoja keliones į Iraną, rekomenduoju ją jei kas galvojat keliaut ne tik motociklu, nes tikrai yra įsimylėjusi tą šalį ir labai daug apie ją žino. Per žiemą išsiaiškinau, kad norint gauti vizą, pirmiausiai reikia gauti iš Irano užsienio ministerijos leidimą darytis vizą. Šį numerį gauti sunkiausias dalykas ir buvo. Pirmiausia - Lietuvoje tokios paslaugos niekas neteikia. Internete radau jog galima tokį numerį gauti per tarpininkus Lenkijoje, Olandijoje ir visur kitur išskyrus Pabaltijį. Kreipiausi į tuos tarpininkus, bet kaip į sieną. Mielai jie pažadėdavo pagelbėti ir atsiųsdavo užpildyti anketą. Joje panašiai kaip ir visur norint gauti vizą reikia daug ką nurodyti, tik šioje kur kas daugiau. Kur esi buvęs? Ar esi vedęs? Jei taip, kur ji dirba? Kas jos darbdavys? Žinoma ir pačiam toks klausimas. Kur dirbi? Jei turi virš savęs direktorių, vėl viskas išsiplečia ir turi panašius klausimus aprašyti apie savo šefą. Kur jis yra buvęs? Ar vedęs? Ką vedęs? Kur ji dirba? Taip grandis vis didėja. Mes nusprendėm, kad visi keturi esam verslininkai ir viršininkų neišlaikom. Tačiau anketoje taip pat buvo reikalavimas nurodyti kur važiuosit Irane. Aš sąžiningai nurodydavau visą maršrutą ir kad keliausim motociklais ir tada iš agentūrų gaudavau atsakymą "Sorry, impossible". Beprarandant viltį gaut tą nelemtą numerį, susipažinau su Edita. Ji iškart davė kelis kontaktus tiesiogiai Irane. Deja, kai viską vėl sąžiningai, na beveik sąžiningai, užpildydavau, istorija pasikartodavo ir su Iraniečiais, gaudavau atsakymą "Sorry, impossible". Kai liko paskutinis Irano agentūros kontaktas, Editos patartas, peržegnojau laišką, kuriame supildžiau kaip įprasta, tik nutylėjau, kad mes keliausim po Iraną motociklais. Ir, ačiū Dievui, jie nepaklausė, liepė tik į Vokietijos banką pervesti po 50 Eur už žmogų. Drebėdamas, kad vėl nieko neišeis ir mūsų klasta paaiškės, kai tuos mūsų "dokumentėlius" nuneš į ministeriją, nes agentūra - tik tarpininkė, neprisiima atsakomybės už rezultatą, teigiamas ar neigiamas jis. Gavus numeriuką, kuris liepia neduoti vizos, viskas - Irano vizos daugiau nematysi, apeliacijų nėra. Tai gi surizikavau. Ech, koks džiaugsmas po mėnesio buvo, kai gavom visus keturis teigiamus numerius, juk tai reiškia, kad tikrai varysim, o kas bus, pamatysim ant Turkijos-Irano sienos. Liko tik pasą ir prašymą gauti vizai nugabenti į Varšuvą, kur yra arčiausiai Irano ambasada. Žinoma, dar susimokėjom po 50 Eur. Va taip vizos kaina gavosi 100 Eur.
Sužinojęs, kad gaunam vizas, griebiau tvarkyti Carnet de passage (laikinas transporto priemonės įvežimo užstatas (lyg taip vadintųsi). Lietuvoje niekas jo neišduoda, artimiausi Vokiečiai arba Švedai. Kadangi švediškai nemoku, kreipiausi į Vokietukų ADAC ir viskas labai sklandžiai - 3000 Eur užstatas + 300 Eur pati paslauga už dokumentą. Ups daugoka, bet ką darysi, nejau trauksiesi, pervedam po 3300 Eur į Deutsche Bank ir po savaitės visi reikiami popieriukai, atkeliauja DHL'u, paprasta.
Žinoma, kadangi mes rimti keliautojai, motociklų ruošyba vyko žiemos vakarais, Raimio garažiuke

Paveikslėlis

Išgražinę "arklius", ant galvų užlipindami atpažinimo "Amblemas",
Paveikslėlis

Ir kad visi matytų jog esam "komanda".
Paveikslėlis

Savaitgalį atšventę Gedžio 50-čio jubiliejų, keturi Panevėžiokai, rugpjūčio 24 d. 5:00 val. pakyla į išsvajotą kelionę
Paveikslėlis

su vieno norėjusio ,bet negalėjusio, bendraminčio palyda iki Lazdijų
Paveikslėlis
Paveikslėlis

Kaip įprasta ilgose kelionėse, pirma diena - šiknų kietinimo arba mynimo diena. Varėm netik išsišiepę, bet ir akis išpūtę. Pirmos dienos tikslas buvo perlėkti Lenkiją ir palei Lenkijos-Slovakijos sieną miegoti. Taip darėm su Raidu praeitoje kelionėje, tad kaip ir nakvynės vieta buvo aiški. Tačiau numatytą nakvynės vietą pasiekėme gan anksti, plius bernai ją išbrokavo, nutarėm truputį viršyti dienos normą ir nakvynės ieškotis jau Slovakijoje.

Paveikslėlis

Sprendimas tikrai buvo geras. Pirma, ieškant nakvynės nusukom nuo kelio į bekelę, tai gi, Slovakijos kalvose šiek tiek paendurinom. O koks Enduro be batono :D lygioj vietoj.
Paveikslėlis

Šiknas atkratę, kad minkščiau miegot būtų, taip netyčiom atradom gražią, negyvenamą, ramią ir svarbiausiai šventą vietą nakvynei.
Paveikslėlis
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Važiuota ~15 val.
Nuvažiuota 934 km
Vidutinis greitis 86 km/h


Paskutinį kartą redagavo Rimys 05 Lap 2017, 11:23. Iš viso redaguota 19 kartus.

Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema: Re: Three Brothers & Father in Iran
StandartinėParašytas: 04 Geg 2016, 09:10 
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 03 Rgs 2010, 16:03
Pranešimai: 249
Miestas: Vilnius
SUPER, kad daliniesi. Iranas viena is tu saliu kur noretusi apsilankyti. Tik atstumianciai skamba visa vizos gavimo procedura, matosi nenori jie uzsienieciu kol kas.
Laukiam tesinio!

_________________
BMW F800 GS 2012
BMW G650 X Challenge 2007 Parduotas
BMW F650 Funduro 97 Parduotas
Honda xr250R 97' Parduotas


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema: Re: Three Brothers & Father in Iran
StandartinėParašytas: 06 Geg 2016, 11:32 

Užsiregistravo: 23 Gru 2009, 16:15
Pranešimai: 187
08.25

Tingiai kėlėm. Niekur neskubėjom. Diena žadėjo puikų orą, o aplinka raminamai veikė. Pasidarėm fantastiškus pusrytėlius, nes tašės - pilnos skanumynų, vežtis tokį svorį - sunku. Išvada - naikinti be gailesčio :lol:
Paveikslėlis

Tinginiaudami startuojam prieš pat 9 val. Nėra kur skubėti, vakar pasivarėm gerą šimtuką į priekį, tai kaip ir laiko rezervą turim. Dienos tikslas - Rumunijos Sibiu miestas. Valgom kilometrus antrą dieną iš eilės.
Paveikslėlis
Paveikslėlis

Slovakijos ir Vengrijos nepastebėjom kaip pralėkėm, kad keitėsi valstybės rodydavo stovintys ženklai. Įvažiavus į Rumuniją pasitiko tas pats vaizdelis kaip 2012 metais. Atsimenu tada rašiau, kad Rumunija priminė Lenkiją prieš daug daug metų. Tas pats ir dabar. Šiukšlės, dūmai, neaiškūs žmonės slampinėjantys nežinia kur. Su Raidu kalbėjom, kad Rumunijoje vyksta vienas didelis visų kelių remontas. Pagal vaizdą, kurį atradom šioje kelionėje, vaizdas toks pats - vienas didelis remontas. Niekaip negalėjau atrasti, ką jie per tris metus padarė, kur tie rekonstruoti keliai. Vilkomės vėžlio greičiu, paskui dūminančius sunkvežimius. Aplenkt saugiai - jokių šansų, nes keliai perkrauti, siauri, o vilktis taip nesinori.

[Paveikslėlis

Nežavėjo ir čigonų nebaigti namai. Iš pradžių lėkėm rizikuodami savo saugumu, nervindamiesi, paskui nusprendėm kad neverta, gaunasi tas pats. Patarimas kitiems, nedarykit ką aš padariau, nesirinkit pagrindinio Rumunijos kelio. Galiausiai nusprendžiam, kad nėra ko plėšytis ir stojam "nedatraukę" iki Sibiu miesto. Buvo likę ~100 km, tą atstumą būtų tekę važiuoti dar apie ~2 val. Sustojom Sebes miestely, prie legendinio kelio pradžios, juo mėgausimės rytoj, o likusį laiką išnaudojom ir turiningai :)
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Dieną galima sakyti atidirbom pilnai:
624 km.
Važiuota 9 val. 45 min.
Nuvažiuota 93,3 km
Vidutinis greitis 82 km/h


Paskutinį kartą redagavo Rimys 05 Lap 2017, 11:30. Iš viso redaguota 6 kartus.

Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema: Re: Three Brothers & Father in Iran
StandartinėParašytas: 09 Geg 2016, 12:28 

Užsiregistravo: 23 Gru 2009, 16:15
Pranešimai: 187
08.26
Dieną viešbutyje pradedam pirmieji, aplinkui visi dar saldžiai miega, nors tikrai nėra labai jau anksti. Baisiai norėjos lėkt. Viešbučio darbuotojams - eilinė diena, ir jie taip tingiai tingiai ruošė pusryčius, net silpna žiūrėt buvo. Mes per tą laiką pilnai pasiruošiam arklius lėksmui ir tik užkandę šokom ant arklių į kelią. Laukė pirma kelionės pramoga - 67c arba Transalpina kelias. Praeitais metais daug stoviniavau fotkinant nuostabius vaizdus ir lėtai kilau į kalną, tuo tarpu Raidas nuo manęs pabėgdavo, o aš vis jį vydavausi. Todėl kad "draiveris" labai silpnas buvau, posūkius ėmiau su didele baime ir baisiai lėtai. Šiais metais buvo nerealiai faina. Vis gi prisipažint reikia, kol pirmas važiavau ranke vistiek nesisuko. Galiausiai Gedžiui su Virgiu trūko nervai, aplenkė ir davė gazo, o tada ir prasidėjo visas malonumas. Kur kas lengviau važiuot iš galo, kai matai kas tavęs laukia už posūkio, kai matai ką kolega daro, kur kas paprasčiau ir pačiam važiuoti. Todėl nepavadinčiau, kad tai buvo važiavimas, tai daugiau, tai tarsi šokis su motociklais, kai muzika variklio griausmas, o kiekvienas posūkis sinchroninis motociklo ir vairuotojo judesys. Iš tos laimės, kamerą užsidėjom šiek tiek atsivalgę ir to įspūdžio filmas neparodo. Tad ir vaizdų šiais metais nebuvo kada fotografuot.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Ilgai trasele džiaugtis negalėjom. Ši atkarpa tik prasiblaškymui, kelionės tikslas dar labai toli. Vėl sukam nuobodžius kilometrus, keičiasi kaimai, miesteliai, suvargę žmogeliukai.
Į Bulgariją įvažiuoti buvau sugalvojęs atrakciją - kirsti Rumunijos-Bulgarijos sieną per legendinį Dunojų, keliantis keltu. Privažiuojant perkėlos vietą pradėjo imti nerimas, galima sakyti jokio eismo, nejau perkėla neveikia. Privažiavus radom tuščią muitinę, o krantinėje laukiant vieną furą. Tikriausiai atvažiavom, kai keltas ką tik buvo nuplaukęs į Bulgarijos pusę.
Paveikslėlis

Virgis su Gedžiu tuoj subendravo su vairuotoju, kas kaip čia, kur kas? Paaiškėjo, kad lauksim mažiausiai valandą laiko. Ups !!! (Pralaukėm dvi) Kaip nesinori stoviniuot ir gaišt laiką, ir dar tokiam karšty.
Paveikslėlis

Kai pamatėm atplaukiantį keltą, įsižiebė viltis, kad tuoj judėsim kiton pusėn. Deja, keltas išleido keleivius ir nieko neįsileido, kol neatėjo laikas, pagal tvarkaraštį, kuris pasirodo kabojo muitinės kasoje, kur pirkome bilietus į keltą. Tvarka yra tvarka, nesvarbu, kad eilė didelė susidarė ir klientų užteko. Kelte ant dėžės radom keletą lipdukų priklijuot keliautojų, tai ir mes savo palikom.
Paveikslėlis

Vienas ypatingai sudomino. Čekai prieš kelias dienas plaukė tuo pačiu keltu ir važiuoja panašiu maršrutu kaip mes, tik jų kelionė užsibaigs Vladivastoke - stiprūs vyrai.
Bulgarijoje atkreipiau dėmesį, kad žmonės dar skurdžiau gyvena nei Rumunijoje. Keistai žiūrėjosi apskuręs kaimas su dar labiau apskurusiais namukais, o prie namo pastatyta Audi R8 ir daug panašių vaizdelių matėm. Plevene sugalvojom, kad reikia užvalgyt, visgi jau 16:30, o mes dar nieko nevalgę šiandien, bus pietūs ir vakarienė. Pasirinkom kažkokią ale rimtesnę piceriją, nes grynų neturėjom. Nustebino kad pas juos atsiskaityt kortele kavinėse nėra priimtas reikalas, teko pavalgius vieniems keliaut ieškot bankomato, o kitiems kaip užstatui laukt kol draugai grįš su pinigais. Dar kart įsitikinau, kad Lietuva nėra "autsaiderė" Europoje ir be reikalo mes Lietuvėlę menkinam.
Dienos tikslas buvo Buzlugos - Komunizmo paminklas ir šalia jo, rasta kokia tai nakvynė. Visai netoli jo, pravažinėjom keistą kempingą. Stabtelėjom, paklausėm kainos, namukas dviem su dušu - 20 Eur. Kadangi dieną buvom sukaitę, o nakvynės vieta turėjo būti kalnuose ir vėsi, diskusijų nebuvo. Ėmėm šiuos apartamentus.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Važiuota ~8 val.
Nuvažiuota 544 km
Vidutinis greitis 72 km/h


Paskutinį kartą redagavo Rimys 05 Lap 2017, 12:01. Iš viso redaguota 8 kartus.

Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema: Re: Three Brothers & Father in Iran
StandartinėParašytas: 09 Geg 2016, 15:51 

Užsiregistravo: 23 Gru 2009, 16:15
Pranešimai: 187
08.27
O rytas, kaip ir tikėjomės, pasitiko šaltas ir drėgnas. Be didelio noro šokom ant arklių ir pirmyn į pirmą lankomą objektą - Buzluga. Šaunus būtų keliukas, visai kaip Rumunijos Tranasalpina, deja kelias duobėtas arba lopas ant lopo.
Paveikslėlis

Apie pasismaginimą imant posūkius, jokių minčių. Buzluga ir savotiška. Papėdėje aplink ją apleistos buvusios, bet menančios gerus laikus, pionierių stovyklos. Kai kur matosi gyvybės ženklai, bando jas prikelti naujam gyvenimui, bet labai jau atmestinai. Pats monumentas atspindi komunizmo gigantomaniją, kuri turėjo savo ideologiją.
Paveikslėlis

Trumpai pasižvalgę vėl į kelią. Kelionės tikslas - pasiekti Turkiją ir kuo toliau nuvažiuoti. Bulgarijoje bandėm važiuot pagal ženklus. Užsiknisom juodai. Gal taip papuolė mums, bet gavosi taip, kad važiavom beveik vienu nesibaigiančiu kaimu, keitėsi tik pavadinimai. Dienos normą įveikti riedant 50 km/h be šansų. Tad po truputį rankena sukosi sukosi kol pasiekėm kruizinį greitį.
Turkija pasitiko modernia, didžiule muitine. Linksmai nusiteikę ir savo džiugesiu užkrėtę muitininkus greit kertam sieną.

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Turkijos keliai puikūs. Neapkrauti, lygūs ir greiti. Tad gazas-dugnas ir pirmyn iki Stambulo. O čia didelis pragaras. Karšta, mašinų daug ir visos bando visaip pralyst, taip darydamos dar didesnį kamštį. Taip stūmėmės kokią valandą, dvi. Galiausia pastebėjom, kad kieti turkai su švyturėliais ir mandriom mašinom varo kelkraščiais. Jų pavyzdžiu pasekėm ir mes, šitaip greitis šiek tiek padidėjo ir mes ištrūkom iš Stambulo, o tuo pačiu ir iš Europos. Kuo toliau nuo Stambulo, tuo mažiau eismo ir mašinų. Tokiu pat santykiu didėjo ir mūsų greitis. Saulei leidžiantis prisiminėm, kad valgyt reikia. Pakelėje viliojo mus stovintys arbūzų, melionų prekiautojų nameliai. Prie vieno iš jų sustojau. Bandau paklaust kiek jie kainuoja. Turkas ramiai, neskubėdamas, oriai atsikelia iš savo gulto. Rankos gestu mane nuramina, viskas OK. Paima vieną melioną, perpjauna pusiau, paskui supjausto skiltelėm ir pasiūlo paragauti man. Aš bernams: "Ei, melionu vaišina, varykit čia". Chebra apsisuka ir prisivaro mocus arčiau. Turkas pamatęs, kad ir tie ateina, paima kitą melioną, supjausto ir pavaišina visus. Kur jau ten pavaišina, primaitina. Mums kaip ir nebereikia jo melionų, nes prisivalgėm iki soties, bet iš mandagumo bandom nupirkti bent vieną. Jis nesutinka, duoda tris, mums jie netelpa, galiausiai šiaip ne taip sutariam, kad imsim du. Paduodam kuokštą pinigų, kad jis pasiimtų kiek nori už melionus. Jis pasiima juokingai mažai, kažkaip mums nefaina, bandom jam atsidėkodami palikt dar tiek kiek jis pasiėmė. Turkas galima sakyt net įsižeidžia, tad mes nenorėdami jo dar labiau pykdyti, nuoširdžiai padėkojam, apsikabindami, kaip seni draugai, atsisveikinam.

Paveikslėlis

Lekiam miegot nes saulė jau žemai ir tuoj bus tamsu. Man nerimo nebuvo, nes tiksliai žinojau nakvynės vietą (2012m. ten gamtoje prie upelio nakvota), bet bernai vėl subrokouja. Kadangi jau stipriai temo, greitai nusprendžiam kad miegosi artimiausio miestelio viešbutyje. Pasirodo kad ne taip paprasta, penktadienį vykstą vestuvės ir viešbučiai pilni. Teko miegoti už artimiausio miestelio, kažkur laukuose, pasislėpus už meldų. Kritom gult tyliai, nes netoliese vyko didžiulis "tūsas" ir bijojom prisiviliot vietinių smarkuolių. Tai net Kelionės Track'o nenusiėmiau.

Važiuota 11 val. 24 min.
Nuvažiuota 836 km


08.28

Atsibudom kartu su saule. Palapinės kaip po lietaus šlapios šlapios. Teko šiek tiek sugaišt, kad bent kiek tą vandenį nusikratytume nuo palapinių. Šiandien, galima sakyti, pirma diena kai nustojom lėkti, pradėjom mėgautis kelione. Tiesą pasakius nelabai ir buvo kaip. Specialiai buvau parinkęs, kiek įmanoma, vietinius keliukus. Man pirmam važiuojant, tai buvo malonumas, paskutiniam važiuojančiam ir dulkes ryjančiam Virgiui malonumo buvo maža. Apie tai dėliodamas maršrutą nelabai pagalvojau, gerai, kad žvyrkelių Turkijoje labai nedaug. Turkiją dar kartą mane sužavėjo savo gamtos grožiu. Gaila kad ji taip toli, dažnai aš čia važiuočiau su motociklu pasivažinėti. Keliai puikūs ir gražūs, galima drąsiai sakyti motociklininkų rojus čia.
Paveikslėlis

Keliai tušti, žmonių nematyti, o jei ir pamatai, visi linksmi, šypsosi, mojuoja sveikindamiesi. Ta gamtos ramybė užburia, pradedi jausti tikras atostogas.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

O kokia Turkija be arbatos gėrimo. Šioje kebabinėje valgydami gavom pakvietimą į arbatinę nueit, kad su vietos "Elitu" išgertume arbatos. Visai gerai po kebabo arbata. Ech, niekur neskuba gyvenimas.
Pasistiprinę, atsigėrę arbatos, pabendravę su vietiniais, pajudėjom link Tuzo ežero. Vėl tais pačiais 2012 m. su Raidu važiavom pro jį, ir man kilo įtarimas, kad nepamatėm tai ką reikjo pamatyti, nes pravažiavom pašoniui jo. Šį kart kelią nukreipiau skersai jo ir nepasigailėjau. Nebuvau gyvenime matęs nieko panašaus ir tai padarė didelį įspūdį. Pirmiausiai privažiavęs nusivyliau, pamačiau tarsi išdžiuvusią balą, pasidengusia pilka pluta.
Paveikslėlis

Norėdamas šiek tiek pasikelt nuotaiką, bernams pasiūliau bent paendurint ežeru, galvoju bus bent kiek smagumo. Aš šokau pirmas, iš paskos Raimis ir visi kiti. Tik pradėjęs važiuoti ežeru, pajutau kad kažkaip neaiškiai mocas su danga kimba, iškart greitį mažinu ir perspėju už nugaros kolegas. Deja vėlu.
Paveikslėlis

Raimiuks paslysta ir batoniuks. Pasirodo druska, puikiai apsaugo drėgmę. Druskos nors ir ne daug, bet ji puikiai apsaugo gruntą nuo saulės spindulių, tokiu būdu susidaro labai plona pluta o po ja skystas dumblas, o kaip žinia ant molio jokios padangos negelbėja. Nusprendėm, kad toli taip mes nenuvažiuosim ir grįžom atgal į normalų kelią. Mano dideliam džiaugsmui pavažiavus toliau į ežerą, pamačiau ką tikėjausi pamatyti, "tik" viršijo mano lūkesčius.
Paveikslėlis

Gaila, nuotrauka visko negali perteikti. Kaip neįmanoma kalnų nufotografuoti, taip ir druskos ežero. Čia ne tik matai, bet ir jauti. Kitoje ežero pusėje - druskos gavybos įmonė. Ji tiesiog kasa ežero druską ir pila į didžiules krūvas prie geležinkelio bėgių. Pirma šovusi mintis buvo "O kaip per lietų ji neištirpsta" :) Antra dar baisesnė, "O tai mes ką tokią ant lauko prastovėjusią ir paukštukų apd... į maistą beriam?" Oi, ką čia gilinsiesi, lekiam toliau į Kapadokiją.
Paveikslėlis

Kapadokijoje buvau forumuose nusižiūrėjęs lietuvių išgirtą viešbutį Star Cave.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Tikros Kapadokijos Rumšiškės. Visi viešbučio kambariai išskaptuoti oloje, net kai kurie baldai suformuoti iš tos pačios olos, kaip pvz. lova, lentyna, suoliukas. Šaunus ir pats savininkas. Drąsiai rekomenduoju, nuplėš kaip ir visi turistinės Turkijos turkai, bet ne per daugiausiai, niekur nedingsi. Pirmiausiai aprodė visus kambarius, leido išsirinkt patikusius, o tada žinoma derybos ir įsikūrimo darbai. Kadangi praeita naktis buvo šlapia, ir jau senai matėm normalų vandenį, tai padarėm skalbimo dieną.
Paveikslėlis

Suvarėm į kiemą ir apklostėm arkliukus
Paveikslėlis

Na ir pagaliau linksmybės
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Važiuota ~6 val.
Nuvažiuota 459 km
Vidutinis greitis 74 km/h


08.29

Ryte pažadina oro balionų ūžesys, kokių jų ten tik nebuvo.
Paveikslėlis

Pavalgę pusryčius, atsisveikinam su šeimininku ir į kelią. Laukė ekstrymo kelias "Kemaliye", iki jo dar daug km. Man važiuot Turkija tikriausiai niekada neatsibos, ten jautiesi kaip ufonautas, nusileidęs į kokią tai kitą planetą.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Šitą dieduką sutikom kažkokioj glachutą, o jis pasirodo žino kas ta Lietuva, reikia nuslenkt krepšininkams. Sako jūs iš Lietuvos Krepšininkų šalies, likom apšalę.
Dabar gailiuos, kad daug kur nestojau ir nefotografavau, tiek gražių vaizdų pravažiavom, fiksuota tik akimis. Na ir pagaliau "Kemaliye" kelias. Patikslinimui, šis kelias dabar beveik nenaudojamas, nes prasilenkt mašinom vietomis jokių šansų. Kelias panašus į Bolivijos Mirties kelią, na anas gal kiek aukštesnis, bet ir šiam tikrai aukščio pakanka, kad nulėkęs nuo jo nusilaužtum sprandą.

https://www.youtube.com/watch?v=sIn2_KrBGp4

Pats jis tiesiasi tik apie 7 kilometrus, bet malonumo tikrai užtenka.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Vis gi, be civilizacijos technologijų ir didelių pietų gyventi nelabai išėjo :)
Pagal planą, turėjome nakvoti Kemaliye, bet mes jį pasiekėm labai jau 14:00 val. Papietavę, šokom ant arklių, dabar jau tiesiai link Irano. Sukdamiesi serpantinuose sulaukėm ir tamsos. Nakvynės teko ieškoti temstant. Kaip žinia, kuo tamsiau, tuo sunkiau rasti tinkamą vietą nakvynei. Stojom Elazig miesto pirmam pasitaikiusiam viešbutyje. Pasirodo jis buvo brangiausias kelionės viešbutis. Ką norėt, šiaip ar taip - 4*. Šis pasirinkimas davė mums galimybę pamatyti Turkų vestuves pro viešbučio langą. Susirinko svečiai ~21 val. Iškilmingai atėjo jaunieji lydimi muzikantų ir šokėjų. Jaunieji atsisėdo prie atskiro stalo paruošto šalia scenos prieš visus svečius ant pakylos.
Paveikslėlis
Tada šokėjai pašoko kažin kokį tai liaudies šokį, mojuodami skarelėmis. Pateikė maistą svečiams. Pavalgius prasidėjo masiniai šokiai grojant birbynei ir mušant būgnelį. Liūdnokas tas šokis jų mums pasirodė.

https://www.youtube.com/watch?v=72tq_x6M1kI

Jokių šokių poromis, rately pasikraipė viens prieš kitą, pamojavo rankytėm ir visas balius :) . Galvojom, kad iki ryto teks klausytis birbynės muzikos. Ačiū Dievui, viskas baigėsi ~23 val. Trumpai ir liūdnai jie ten šventė.

Paveikslėlis

Važiuota ~8 val.
Nuvažiuota 608 km
Vidutinis greitis 76 km/h


08.30

Puikiai išsimiegoję, dar puikiau papusryčiavę, ramiai pasileidžiam link Irano. Vakarykščiai turėjom pirmą "pokalbiuką" kelionės reikalams aptarti. Kolegos, kol kas dar švelniai, kėlė buntą. Sakė: "Rimuk, per šešias dienas nuvarėm beveik 4 tūkst. km., į dieną gavosi po 650 km, kur mes taip nulėksim?" Bandžiau juos paguost, kad mes stipriai pasivarėm į priekį ir Iraną pasieksim greičiau nei numatyta pagal planą. Todėl Irane galėsim atsikvėpt. Dabar galiu jau tiesą pasakyti ir kolegoms. Irane atsikvėpti iš tikrųjų ir nesitikėjau, tik vyliausi, kad bent šiek tiek galėsim atlaisvinti gazo troselį. Buvo mano galva labai daug įdomių lankytinų vietų, o jos labai viena nuo kitos toli nutolusios. Nepaisant mano įkalbinėjimų, buvo priimta nebelėkt ir rugpjūčio 30 dieną "kolėėgos" užtraukė rankinį. Oi, brol, Iranas ranka pasiekiamas, o čia parūkimai, arbatėlių gėrimai ir visokie kiti dalykai ;)
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Užtekdavo kokiam tai kaimely-miestely pasirodyti, iškart vietiniai modavo ranka prisijungti prie arbatos. Visur buvome priimami kaip didžiausios žvaigždės, tuoj ruošdavo arbatą. Jei nebūdavo laisvų kėdžių, pastatydavo ant kojų kokį vaikį, ar liepdavo iš kur nors atnešti dar kėdžių. Būdavo kartais ir užkandėlių prie arbatos, suorganizuodavo jie dėl mūsų smarkiai, net kartais nepatogu buvo. Mes savo ruožtu bent smulkiais suvenyrais iš Lietuvos atsidėkodavom. Juos dalinom kelionėje sutiktiems geradariams ar šiaip "fainiems žmogeliukams". Smagu ne tik pasisakyt iš kur mes, bet ir parodyt kokia graži Lietuva yra. Tam puikiai tiko tušinukai su Lietuvos lankytinų vietų nuotraukomis.

Paveikslėlis
Drąsus vyrai, visai nebijojo asiliuku pavirsti. Mes ne pižonai, kad gertume vien tik arbatą, ir vandenį pirktume parduotuvėse.

Praeitoj kelionėje rašiau, kad turkų svetingumas labai skiriasi pagal vietą. Jei esi turistinėje vietoje, tai: "Prašom mokėk ir neklausk kiek, ir už ką esi skolingas, nes tu esi skolingas, kad atvykai čia". Visai kas kita, ten kur turistai nevažiuoja ir jų beveik niekada nebūna. Vietiniai džiaugiasi galėdami pasirodyti kokie jie svetingi ir turtingi. Taigi, jie tave padaro pačiu geriausiu bičiuliu, ar tarsi seniai matytu giminaičiu. Turkijoje taip pat pajutome ir ypač ryškų susiskaldymą į du regionus. Viena dalis, save laikanti Turkais, kita dalis - Kurdais. Kuo arčiau Kurdistano, tuo labiau mus Turkai gąsdino Kurdais. Jie mus draugiškai perspėdavo. "Kai jau būsit Kurdistane, varykit nestoviniuodami, ten labai labai blogi žmonės gyvena". O pasiekus Kurdistaną, Kurdai sakė mums, gal tik šiek tiek diplomatiškiau, kad kokie tie Turkai bebūtų blogi, bet Kurdai gali juos priimti ir su jais gyventi. Kurdai yra geri žmonės ir priima visokius. :)
Vienoje degalinėje, mums įvažiavus užsipilti benzino, buvo padengtas staliukas, padėta arbata ir mums kategoriškai neleido patiems užsipilti benzino.
Paveikslėlis

Viskas būtų Ok buvę, jei ne užstrigęs kolonėlės pistoletas. Atsisuku pažiūrėt į savo mocą, o gi žiū, benzinas per bako viršų upeliais bėga. Greit jie ten viską sustabdė, aptvarkė, bet vaikinai labai nesmagiai jautėsi. Tikriausiai galvojo, kad mes priversim juos už benziną išlietą patiems susimokėti. Ar mes taip galėjome pasielgti? Kaip jie nudžiugo, kad aš nesispyriodamas susimokėjau. Iš to džiaugsmo ir visą motociklą man jie apiplovė.
Paveikslėlis

Degalinėje toje chebrytė pastebėjo kitą bėdą, kad mano snukutis visas sutinęs. Kasiausi aš nuo pat ryto, bet nesureikšminau kasimosi, galvojau, kad kokia tai vapsva įkando. Pasirodo alergiškas kažkam esu. Praėjo man ir kelionės "parkės", kad neskubam į Iraną. Buvo nuspręsta, nes vienas sau vyliausi, kad dar šiandien kirsim Turkijos sieną. Bet alergija ir mano putlus snukutis pakreipė mano norus kita linkme. Šiandien vėl miegam viešbutį ir gydomės, o ryt sveiki ir iš pat ryto kertam sieną. Ta proga randam visai puikų viešbutuką Van mieste, kuris yra vietinė Turkijos Palanga. Aš likau Viešbutyje sveikt, o jie išvažiavo ieškoti vaistukų, paskutinį kart prieš Islamo respubliką, nes jų ten nebebus. O be jų, va kas darosi, reikia tos vidinės dezinfekcijos ;)
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Pajutę Van miesto panašumą į Palangos, vyrukai išvis atsipalaidavo, nereikėjo jiems nei šalmų, nei striukių su apsaugom ar batų. Išvarė kaip į pliažą.
Vakare išgirdom muziką viešbutyje. Pasirodo ir čia bus vestuvės. Nulėkiau ir padariau kelias nuotraukas, kai jaunieji atvažiavo. Atkreipkit dėmesį į jaunikio šaliką. Šių spalvų kombinacija - tai Kurdų vėliava, kuri yra uždrausta. Taigi, vietiniai matydami mus pasipuošusius trispalve labai džiaugdavosi ir priimdavo kaip savus, manydami, kad mes taip palaikom juos. Jie nesuprato, kad tai ir Lietuviškos vėliavos spalvos.
Paveikslėlis


Paveikslėlis

Važiuota ~4 val. 45 min.
Nuvažiuota 470 km
Vidutinis greitis 99 km/h


Paskutinį kartą redagavo Rimys 05 Lap 2017, 12:32. Iš viso redaguota 14 kartus.

Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema: Re: Three Brothers & Father in Iran
StandartinėParašytas: 31 Geg 2016, 15:41 

Užsiregistravo: 23 Gru 2009, 16:15
Pranešimai: 187
Iranas

08.31

Paskutinė diena Turkijoje. Anksti keliam, greiti pusryčiai ir į kelią. Iki Irano likę ~100km. Valanda kelio ir mes išsvajotame Irane. Varom, kelias puikus - autostrada, dvi juostos į vieną pusę, kitos dvi į kitą pusę. Eismo beveik nėra, viena kita mašina. Varom atsipalaidavę, Turkijoje gan įprasta, kad keliai geri ir tušti. Artėjant prie Turikijos - Irano sienos mašinų praktiškai išvis neliko, vyko tik labai rimti kelio darbai. Kilo šioks toks nerimas, kad kaž kas negerai. Tuoj ir paaiškėjo, kai privažiavom pirmus muitinės postus, kas negerai, siena uždaryta. Kelias apkrautas įvairiais blokais ir armatūra, toks vaizdas kaip ir apardytas gerai jis.
Paveikslėlis

Nuotaika iškart krito 100%. Kol mes ten blaškėmės, bandydami susigaudyt kas kaip čia dabar yra. Nuo kalnų nusileido du piemenukai. Man buvo po nusivylimo užvirė kraujas ir norėjosi kuo greičiau dumt kur nors, kad išsiaiškint kur galima kirst sieną. Chebrytė, matydami atbėgančius ir mojuojančius piemenis, nusprendė palaukt ir sužinot ką jie mums nori pasakyt. Žiauriai nervinausi, įtariau kad nieko jie mums nepasakys. Bet dabar prisiminus piemenukų entuziazmą ir norą suspėt atbėgt iki mūsų, būtų buvę nuodėmė nuvažiuot ir nepalaukt jų. Kas buvę kalnuose žino, kad atstumas labai apgaulingas, atrodo viskas šalia, bet kai reikia nueiti iki to šalia tai jau ne taip ir arti pasirodo. Vaikinukai lėkė klupdami, vienas prisėmė batus brisdamas per upę. Kitas belėkdamas nusivertė, graudu žiūrėt buvo. Kai pribėgo buvo visiškai šlapi nuo prakaito, uždusę, bet baisiai patenkinti, kad gavo galimybę nusifotografuoti su mumis. Žinoma, kryžiuodami rankas jie parodė, kad siena uždaryta. Dabar biški gailiuosi, kad nenusifotografavom ir mes su jais. Nieko neliko kaip suktis atgal ir grįžti. Dar stabtelėjau prie kelio darbininkų, nusižiūrėjau švariausią ir protingiausio veido darbininką pasiklausti kas kaip čia su tom sienom. Šiek tiek nustebau, inžinierius, o nemokėjo jokios užsienio kalbos. Jis parodo ant žemėlapio pirštu pasienio punktus ir sukryžiuoja rankas, suprask uždaryta. Prisiminus vizų darymosi ypatumus, ši galimybė manęs visai nenustebino, iš Irano visko gali tikėtis. Grįžom į pirmą didesnį miestelį, stabtelėjom prie naujo didelio viešbučio ir čiupom aiškintis kas kaip sugeba ir kur gali.
Paveikslėlis

Viešbučio koks tai administratorius pasakė, kad visas sienas su Turkija uždarė Iranas, nes Turkija įsitraukė į karą su Sirija ir taip Iranas baudžia Turkiją. Nu va, Iranas liks nepasiektas. Raimis ar tai Gedis, pabando susisiekti su Lietuvos ambasada numeriu kurį mums kiekvienam atsiunčia žinute kirtus užsienio sieną. Pasirodo ten užsienio reikalų ministerijos kontaktai, bet jie geranoriškai mums duoda ambasados darbuotojo numerį, kuris geriau žino Irano-Turkijos reikalus. Ambasados darbuotoja šiek tiek duoda vilties, ji lyg kaž kur skaitė, kad vis gi vienas sienos perėjimas veikia vadinasi tai Gurbalak, o tai 200 km. Nieko neliko, kaip bandyt paskutinę galimybę. 200 km labai nedaug, max dvi valandos kelio, bet ne enduro. Greičiausią kelią navigatorius rodė 300 km, bet mes, tiksliau aš, pasirinkom trumpiausią. Na ir pasileidom vietiniais kalnų keliukais. Baigėsi mūsų lėkimas. Keliukai siauri, jei ir yra asfalto, tai jis labai prastos būklės, geriau jau žvyrkelis.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Nors kelias buvo prastos kokybės, pilnai "Endurinis" daugiau kaip 60 km/h neišspaudėm, bet gamtos grožis, pravažiuojami kaimukai, kompensavo pilnai patirtą karštį ir dulkes.
Vienoj degalinėje sutikom Šveicarų jaunimėlį, kurie po Turkiją blaškėsi jau ketvirtą mėnesį. Man nusistebėjus, kad jie tiek daug laiko turi, atsakė, kad jie juk Šveicarai ir laikas priklauso jiems, o taip ;)
Paveikslėlis

Dar jie padrąsino mus, nes užtikrino, kad perėja sienos tikrai veikia. Tačiau sutinkami vaizdai mus biški gąsdino.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Tos fūros ne tik, kad sudegusios buvo, bet ir sušaudytos. Kažkaip nejauku važiuoti, o apie sustojimą net kalbų nebuvo.
Taip vietoj planuotų dviejų valandų, užkardą sienos pasiekėm po 4 valandų.
Paveikslėlis

Nesvarbu po kiek laiko, svarbu, kad muitinė dirba ir tikriausiai mums pavyks įvažiuoti į Iraną.
Pats sienos kirtimas labai įdomus buvo. Pirmiausia Turkijos pusėje priėjo vietinis ir pasisiūlė sutvarkyt dokumentus, šiek tiek pasiderėję sutikom, ar gi gaila 15 Eur? Mums tereikėjo iš paskos pasivaikščiot, o jis už mus dalino kam reikia dokumentus mūsų. Lyg tarp kitko pasiūlė pasikeist pinigus į Irano? Kursas pasirodė neblogas, geresnis nei oficialus. Jei gerai pamenu 29 tks už 1 Eur. Tai Raimis truputi pasikeičia, mes susilaikom, bandysim Irane keistis. Muitininkai prie motociklų net nepriėjo. Vietinis Turkas bandė dar mus prigaut, girdi mes nesupratom jo, kiek vienas turėjom mokėt po 15 Eur, bet mes nesutikom ir taip pusiau piktuoju išsiskyrėm. Irano muitinėj buvo dar įdomiau. Prie pirmos būdelės, kurioje Irano muitininkas tikrino pasus, mums stovint eilėje priėjo vietinis, tvarkingai apsivilkęs, žalsvu švarku, puikiai kalbantis angliškai, pradėjo mūsų klausinėti. Ar turime Carnet de passage, kur keliaujam, kokius miestus žadam aplankyti. Muitininkas apžiūrėjęs mūsų pasus atiduodavo ne mums bet tam žmogui. Mintyse visi nusprendėm, kad čia bus tikriausiai saugumietis, tad jam neprieštaravo o klusniai vykdėm jo komandas. Jis susirinkęs mūsų pasus, paprašė Carnetų ir liepė eiti persivaryt į kitą vietą motociklus, pats nulėkė su mūsų dokumentais. Sėdim sau prie motociklų, mūsų "saugumietis" laiks nuo laiko vis ateina, pašnekina mus, pasako kad viskas Ok. Prieina ir kiti panašūs į jį pakalbint mus. Nesuprasi ką jie čia visi veikia, vienu žodžiu, toks lengvas bardakėlis. Mums ir nėra ką veikti, liko tik laukti ir žiūrėti kas bus. Galiausiai atsargiai, "saugumietis" Raimiui prasitaria, kad gali mums pakeist pinigus į Irano realus. Suklusom, po kiek? Sakė, kaip jums vyručiai po 34 tks. už Eur. O, geras. Mes dar Turkijos pusėje džiaugėmės, kad geru kursu Raimis keitė pinigus, buvom bepradedą jam pavydėti, o čia net 5 tks. daugiau už eurą. Sakom, Raimi, imk. "Saugumietis" sau ramiai iš celofaninio maišelio išsitraukia kaladę ir pradėjo skaičiuoti Raimiui pinigus. Aplinkiniai, "saugumiečiai", pamatę kas vyksta, sulėkė kaip varnai ir pradėjo siūlyt savo pinigus patyliukais mums. Mūsų "saugumietis" bandė greičiau skaičiuot ir kartu tuos kitus konkurentus vaikyti. Kur tau, mes greit susigaudėm kas vyksta ir pradėjom varyt atskiras derybas. Taip pakėlėm kainą Euro iki 36 tks už 1 Realą. Kiek pamenu tuo laiku oficialus kursas buvo 28,7 tks. už 1 Eur. Pasikeitėm po 50 Eur, iškart tapom turtingais, šiaip ar taip 1 milijonas 800 tūkstančių pinigų ;)
Paveikslėlis

Visai smagiai sėdėjom, laiks nuo laiko atnešdavo mums popieriukus ant kurių reikėdavo padėti savo parašus. Visus mūsų dokumentus kaip pastebėjom jau tvarkė kiti "saugumiečiai", nes mūsų "saugumietis" sėdėjo šalia, klausinėjo apie mus ką dirbam, kiek uždirbam, kiek kainuoja mūsų motociklai. Jis skundėsi kaip Irane sunku gyventi, kokie maži uždarbiai, kokia didelė betvarkė, kokia didelė korupcija išsiviešpatavus šalyje, kad visi ima kyšius už viską ir visada. Dar laikas nuo laiko pasiūlydavo išsikeisti pinigų, nes girdi mums tiek pinigų tikrai kelionei neužteks. Taip galvojom ir mes, kad jų neužteks, bet pamatę kaip jie mums intensyviai siūlė keistis, įtarėm klastą, tikėjomės, kad už sienos Irane gausim gal dar daugiau. Galiausiai atnešė visus dokumentus, juos greitai pačiupo jau mūsų "saugumietis", parodė kiekvienam, kad Carnetas tvarkingai sutvarkytas, sudėti reikiamose vietose štampai ir pasakė, kad viskas sutvarkyta ir mes galim važiuoti į Iraną, tik prašom susimokėti 125 Eur. Oho. Visas smagumas iškart dingo. Nefaina, kai tave išdūrinėja atvirai. Jis nei sakė, kad reikės susimokėt ir kainai nebuvom pasiruošę. Nesenai jis pasakojo kokia pigi šalis, kokie čia geri ir paslaugūs žmonės, o čia tau rūta žalioji. Raimis bandė kaip ir situaciją švelnint. Mes trys, Virgis, Gedis ir aš, rodėm akivaizdų susierzinimą ir kategoriškai atsisakėm mokėt. Gedis išvis numojo ranka ant jo, sėdo ant motociklo užsikūrė ir pradėjo važiuoti. Va, tada ir pamatėm muitininkus. Išgirdę iškart išlindo iš būdelės, prie kurios mes sėdėjom ir pradėjo rėkt ant Gedžio, girdi ką jūs čia darot. Sparniukai, mums nusileido ir supratom, kad mokėt tikrai reikės. Raimis vaidino gėrietį, mes blogiečius ir taip po truputį nusiderėjom iki 10 Eur iš kiekvieno. Atidavė jis mums po kažkokį lapuką, kurį reikėjo parodyt paskutinėj užkardoj. Pasakė kad buvo malonu dirbt, kad lauks kai mes grįšim atgal į Turkiją ir padės mums susitvarkyti vėl dokumentus. Dar sakė, kad kai tik išvažiuosim iš muitinės nestotume niekur artimiausius 10 km, nes blogi žmonės sukasi aplink sieną. Vat taip mes ir kirtom Turkijos - Irano sieną.
Paveikslėlis

Ten nuotraukoje, kur už mūsų matosi bokštelis, kuriame buvo paskutinis patikros punktas. Jame reikėjo atiduoti gautą popieriuką. Kol mes lipom nuo motociklų ant mūsų galvų lipo valiutos prekiautojai, kurie matosi nuotraukoje vaikščiojantys. Jie iškart siūlė mums po 36 tks. už realą. Gedis suderėjo su vienu po 40 tks. Aš bandžiau tokią kainą gaut iš kitų. Jie juokėsi iš manęs sakydami, kad už tokią kainą ir jie pirktų realus. Sakiau, tai eikit pirkit iš kolegos, ana va, parduoda. Tada visi nulėkė koliot Gedžio valiutos pardavėją, o vienas likęs dieduks ramiai iškeitė man 50 Eur po 40 tks už realą ir nufotografavo mus laimingai kirtusius Turkijos - Irano sieną. Dabar gailiuosi, kad tik tiek keičiau, reikėjo dar gal kokį 100 keisti, būtų pilnai užtekę visai kelionei ir išlaidom. Su tokiais nuotykiais per dvi (14,07 - 16,20) valandas įvažiavom į Iraną. Nuotaikos iškart pasitaisė. Čiupom iškart ieškot degalinės, nes bakai buvo apytuščiai ir Virgis pastebėjo kad pro vamzdelių sujungimą priekinėje šakėje, šiek tiek leidžia stabdžių skystį, reikėjo nusipirkti. Pirmą pravažiavom nepastebėję. Už miesto pamatėm degalinę ir nusidriekusią eilę link jos, pasirodo ten prekiavo vien tik dujomis. Netrukus radom ir benzino kolonėlę. Vau 1 l - 10000 realų. tai gi = šiek tiek daugiau už 25 Euro centus.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Degalinėse tik benzinas, jokių kitokių prekybų. Žinoma, benzino kokybė nelabai kokia, o ir pilant net nosį rietė nuo aitraus kvapo. Mūsiškis benzinas, sakyčiau kad net kvepia, ko niekaip nepasakyčiau apie Iranietišką. Mocas nors ir prastą benziną gėrė labai skalsiai, panašiai 100 km. 4,5-5 litrus, nors po Iraną lakstėm kaip galvas pametę. Gaila nesužinojau kiek kainuoja dujos, nes ten jomis daug lengvųjų mašiniukių važinėjo. Jei jau Turkijoje jautėmės kaimuose kaip žvaigždės, tai Irane buvom absoliutūs "žvaigždūnai". Sustoję prie kažin kokio serviziuko, nusipirkt stabdžių skysčio, sulėkė visi aplinkiniai žmonės, mašinos stojo ar bent pristabdydavo į mus pažiūrėti. Vietinis meistriukas nemokėjo jokios kalbos, tai tas meistriukas, greit iš kažkur atsivedė mokantį anglų kalbą vertėjauti. Virgis bandė aiškint kad jam reikia DOT 5, berots tokio tepalo, niekas ten nežinojo tokio bajerio, nustatė pagal spalvą koks tinka.
Paveikslėlis

Pasipildę tepaliuko, pradėjom ieškoti viešbučio, nedrįsom miegot palapinėse pirmą naktį. Vietiniai patarė važiuot į sekantį miestelį ir ten ieškoti viešbučio. Kadangi dar laiko buvo normaliai, taip ir padarėm. Privažiavus to sekančio miestelio Qarahziyaeddin (lengvai sakitosi pavadinimas, ane?) pradžią, sustojau ir pradėjau maigyti navigatorių bandydamas rasti kokį nors viešbutį. Iškart prilėkė pulkas vaikų su pirdom įvairiausiom. Ateidinėjo aplinkiniai pasižiūrėt į mus iš arčiau. Atsirado ir angliškai kalbančių, kurie siūlėsi mums padėti jei tik turim problemų. Žinoma, mes mielai sutikom, kad mums padėtų. Tada vienas parodė kad sektume paskui jo automobilį, jis mums parodys kur yra viešbutis. Jautėmės kaip kokios super žvaigždės. Priekyje važiuoja lėtai lengvoji mašina, su įjungtu avariniu signalu, o aplink mus gal kokie 5 motocikliukai ratus suka. Vienas iš jų, dvisėda, pakėlęs priekinį ratą visą kelią lydi mus, tik prieš kalniukus nusileidžia ir vėl ant vienkės. Vakaras miestelis pilnas žmonių, visi mojuoja, kažką rėkia. Vienu žodžiu jausmas nepakartojamas. Privažiavus prie viešbučio, kol mūsų pagalbininkas aiškinosi kažką su vietiniais, Virgis tam pasiutėliui motocikliuko vairuotojui padovanojo apyrankę su Lietuvos atributika.
Paveikslėlis

Išsiaiškino pagalbininkas kad viešbutis pilnas ir mums teks važiuoti į dar kitą didesnį miestą Khoy, ten tikrai gausim nakvynę. Vėl tokia pat procesija mus išlydėjo iš miesto, tik motociklų akrobatų buvo kur kas daugiau. Aplinkiniai vaikėzai matė kaip Virgis uždėjo apyrankę, tai užsimanė ir kiti. Viens per kitą rodė ką sugeba, kartais buvo ir nejuokinga, kai triukai vos nesibaigdavo avarija.
Temo ir rodėsi tuoj pradės lyti. Taip buvo tvanku ir drėgna, kad rodos dangus plyš. Vėl stojom apsivilkt lietnykus ir vėl tas pats žmonių antplūdis, gerai kad buvo šiaip kokia tai zabegalačka. Nelabai net rengtis davė, vis prašė nusifotografuot su jais.
Paveikslėlis

Pagaliau privažiavom Khoy miestą. Kadangi jau buvo labai tamsu ir šiek tiek apsitrynę, greit sulaukėm pagalbos. Kažkoks vaikinuks su endurke, be šviesų ir numerių, parodė ir palydėjo iki viešbučio.
Viešbutis pasirodo buvo pats šustriausias tame mieste. Keturvietis kambarys kainavo Trys milijonus šimtą tūkstančių realų (arba 86 Eurus mūsų pinigais). Viešbučiai Irane brangūs, o čia juk pats kiečiausias miesto viešbutis. Jautėsi jo didybė, tik tas viešbutis mūsų akimis kietas būtų buvęs, o gal ir buvo, kokiais 1980 - 90m., bet ne dabar.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Tokius liftus, kur sienos bėga keliant, retas kuris atsimena. Kiečiausias buvo viešbučio restorano padavėjas. Tarp kitko puikiai kalbantis angliškai. Jis mums iš aiškino, kad mes dar nesam Irane, kad tai Vakarų Azerbaidžianas ir jis yra Azeras. Kad Azerų Irane gyvena daugiau nei pačiam Adzerbaidžene. Atnešė mums sriubos, pirštai sriuboj, ai nebėda nusivalė iškart į lemenę šlapius pirštus. Kokios čia problemos, Europiečiai ?
Paveikslėlis

Davė ir svečių knygon pasirašyti. Davėm, garbingiausiam, šią pareigą įvykdyti Raimiui.
Paveikslėlis

Taip ir baigėm pirmą, pilną įspūdžių, dieną Irane. Dar vakare pavargom kol milijonus susiskaičiavom. ;)
Paveikslėlis

Dienos rezultatas:
Paveikslėlis

11,20 val. kelyje
Nuvažiuota 523 km.
Vidutinis dienos greitis 78 km/h.



09.01

Rugsėjo pirmoji - visada kitokia diena nei visos kitos metuose. Vaikystės, mokyklos, mokytojų prisiminimų, nostalgijos diena. Dar budindamasis pasimėgaudamas varinėjau saldžias mintis, ar galėjau per geografijos pamokas pagalvot, kad ateis toks laikas kai nusidanginsiu tiek toli? Būdami vaikais įsivaizduodavom tolimąsias šalis kaip nepasiekiamas, mistines. Vaikystėje ne vieną naktį esu praleidęs su Persų pasakomis. Kas nežino pasakos "Tūkstantis ir viena naktis". Štai dabar aš didelis ir esu toje paslaptingoje šalyje, kur gyveno Alibaba ir 40 plėšikų. Dažnai mums vietiniai tą pasaką primindavo, tik sakydavo, kad dabar gyvena daug Alibabų o plėšikus visus išgaudė ;)

Pusrytėliai, tai tokie skurdoki: ožkos sūriukas, sviestukas, bulkutė ir kiaušinuks. Na ir gerai, kad mažai. Šokam ant arklių ir pirmyn. Šiandien turėjom lankyti Urmijos architektūrinius paminklus, bet po vakarykštės dienos nuotykių, atsilikę nuo grafiko, nusprendžiau, kad reikia varyt tiesiai iki Kermanshah miesto. Pralėkėm pro šalį ir matėm baigiantį išdžiūti Urmijos ežerą
Paveikslėlis

Tą dieną pavargom kaip reik. Keliai nebuvo blogos kokybės, bet siauri ir labai apkrauti vietinių chlamukų. Irane naujų mašinų praktiškai nėra. matėm per visą kelionę vieną kitą, kaip kokį stebuklą. Vietiniai važinėja Peugeot 206 ir Peugeot 406 (pastarasis pervadintas į Parsi berots). Parduodami kaip nauji modeliai autosalonuose. Sunkvežimiai jei naujai atrodantys, tai kažkokie "kinietiški", o jei europos kilmės, tai senas senoliukas.

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Geriausia buvo, kai prie Gedžio priėjo vairuotojas to Mercedes'o ir su pasididžiavimu pasakė jam kad tai Mercedes mašina, gera mašina, padėjo Gedį į vietą ;)
O dūmino kaip tos mašinos, siaubas, iš paskos važiuot nebuvo galimybės per dūmus, nebuvo kuo kvėpuot visai. Tad visus sutiktus - pasivytus smirdukus stengėmės kuo greičiau aplenkti.
Dėmesio netrūko visą kelionę. Kur tik sustodavom, nors ir labai trumpam, iškart prisistatydavo vietinis su klausimu "Quo Džia" kas reikšdavo: sveiki - iš kur jūs? Ar kaž kas panašaus. Tai galiausiai mes sutiktus pirmi taip užkalbindavo, o jie apsidžiaugę mums mielai atsakinėdavo, nors mes nieko nesuprasdavom.
Paveikslėlis

Motociklų nuo vagystės praktiškai nereikėdavo saugot, vietiniai apstodavo taip kad net paskui patiems sunku būdavo išvažiuot.
Čia gimė kelionės pavadinimas. Irane nesutikom praplikusio žmogaus, matyt pas juos didelė retenybė tokia vyriška nelaimė. Tai kaip tik kolegos nusiimdavo šalmus, vietiniai rodydavo pirštais į juos ir juokdavosi, galvodami kad tai koks bajeris. Kai kurie net klausdavo jų, gal jūs esat trys broliai? Gedžiui pabodo aiškint kad ne, tai ant bajerio sakė. "Jo esam, o ten, rodydamas į mane, mūsų tėvas." Beveik ir nemelavo. Svarbiausia, kad atsirasdavo kurie sumišdavo ir tik po kiek laiko pradėdavo juoktis :D Taip ir gavosi mūsų kelionės pavadinimas Three Brothers and Father
Paveikslėlis

Išmokom ir mes ant stalų valgyt ;)
Paveikslėlis

Kavinukėse visuomet būdavo pasirinkimas kaip nori valgyt, ant stalų ar prie stalų. Kartais malonu ir išsidrėbus, kaip kokiam piknike valgyt. Maistas valgomas be įrankių, viena ranka, nors mums visuomet atnešdavo įrankius.
Gaudami daug dėmesio ir pagarbos iš vietinių, po truputį pradėjom išdykaut. Beveik nekreipdavom dėmesio į eismo taisykles, nes ir vietiniai taip darė. Miestų, miestelių sankryžose nei šviesoforų, nei kokių tai žiedų nėra. Prieš didesnę sankryžą tik kalniukai labai statūs padaryti, greičiui nusimesti, ir viskas. Visi sulekia į sankryžą ir lėtai vienas kitam pypindami, apvažinėdami vienas kitą išsiskirsto. Išpradžių buvo nelabai faina, bet apsipratus, supratom, kad nors iš pažiūros eismas chaotiškas, bet važiuot kur kas patogiau nei pas mus kamščiuose. Vietiniai labai viens kitą stebi ir praleidinėja. Nebuvo taip kad sankryžoje reikėtų sustoti. Važiuoja 20-30 km/h ir sau ramiai išvažiuoji. Kadangi mūsų motociklai su jų "pirdom" (pas juos motociklams ribojama kubatūra iki 255 cm) lyginant, tai kaip kokie drambliai, per miestus važiuodavom atsistoję. Mus matydavo iš toliausiai ir mes juos labai gerai matydavom.
Paveikslėlis

Vakarop 17.12h, iki Karmanshah'o likę buvo gal koks ~80km., Kamyaran'o centre sustabdė vietinis policininkas. Susirinko pasus ir klausinėjo, iš kur mes? Kur važiuojam? Tada paskambina kažkam. Vėl klausė Iš kur mes? Kur važiuojam? Ir taip gal dešimt kartų. Tikriausiai daugiau angliškai nieko paklaust nemokėjo. Tik kalba per raciją su kažkuo. O vietiniai kaip kokie beždžioniukai. Vieni stoja šalia, apsikabina mus ir fotografuojasi. Išpradžių pozavom noriai ir linksmai, bet kai niolika ir užgalvos paėmę suka kur žiūrėt reikia, nu sorry, nervai nelaiko. Kiti bando ant motociklų atsisėst ir nusifotografuot. Dar kiti šaukia Quodžia. Armydelis baisus. Karšta. Mašinos pravažiuojančios stoja vidury kelio, kad į mus rimčiau apžiūrėt galėtų. Kitos pypina, kad praleistų. Kai kurie vairuotojai net išlipa iš mašinos, kad galėtų nusifotografuoti. Kelias mygom užsikemša. Policininkiukai bando vaikyt vietinius, kur tau, kas klausė jų kas ten. Tai minutei, truputi atsitraukdavo ir vėl grįždavo. Tada policininkai liepė mums pasistumt motociklus šiek tiek į priekį, kurt neleido, matyt bijojo, kad pabėgsim. O kur mes bėgsim be pasų? Stumt motociklų beveik buvo neįmanoma per vietinius, visi spraudėsi, kad galėtų kuo krūčiau nusifotografuoti. Raimis sakė, kad net pradėjo moco varžtus sukinėt, suvenyrų užsimanė. Vis kažko laukėm. Matydami, kad baigia sulėkt visas miestas, liepė mums pavažiuot paskui juos, prigrasino, tik iš lėto. Pavažiavom iki miesto pabaigos. Gal kiek ir mažiau žmonių buvo, bet beveik tas pats. Galiausiai atvažiavo žmogeliuks, kurio taip ilgai laukėm. Priėjo oriai. Pakėlė savo baltų marškinių skverną ir rodė akimis, kad pažiūrėtume kas po jais yra. O ten buvo antrankiai prie kelnių diržo prisegti. Girdi, suprask - oficialus pareigūnas. Labai norėjau aš tuos tris "mudakus" nufotografuot. Neleido, jis yra Irano respublikos saugumo pareigūnas. Gerai, kad šis bent jau angliškai kalbėjo. Išklausinėjo mūsų iš kur mes esam. Kaip čia patekom su motociklais. Kur tiksliai keliaujam. Ką ruošiamės konkrečiam mieste pamatyti. Viską konspektavo ką aš jam porinau. Galiausiai paėmė iš policininkų mūsų pasus ir sako aš važiuoju. Raimiui biški neramu pasidarė, nuvarys kur su pasais ir lauk jo savaitę. Sakė ne ne, varom kartu. Gedį su Virgiu palikom saugoti motociklų, o patys su saugumiečiu nuvarėm į Kamyaran'o saugumo būstinę. Kokia ten būstinė, apgriuvęs, grotom apkaltas barakas, neleido ir jo nufotografuoti. Pareigūnas stengėsi būt su mumis labai malonus, aprodė savo kambarį kuriame gyvena, kai budi Kamyaran mieste. Pats gyvena Teheran'e, yra vedęs turi vaikų, o čia va, po mokslų turi atidirbt. Dar papasakojo, kad turistų, o su mocais net nėra matęs čia, labai blogas miestas mat. Atsišvietė mūsų pasus. Pasiūlė dar atsigert šalto vandens ir parvežė prie mūsų motociklų. Fu, taip prasistumdėm virš 1,5 valandos. Viskas gerai, kas gerai baigiasi. Nusispjovėm ir pirmyn į Karmanshah'ą. Tik išvažiavom iš miesto, kareivių užkarda. Kaž koks mažas kareivėlis liepė mus sustabdyt. Sustojom. Tada tas oriai priėjęs, pradėjo savo paukščių kalba klausinėt kažko. Logikos daug nereikėjo, kad suprastum ko jis klausė, bet kaip jam atsakyt. Išvargę, nervas ima. Aš jam piktai, Tarzano kalba bandžiau pasakyti. From Lithuania. In Kermanshah after Dezful, Schuh and so far... O jis man vistiek savais žodžiais sako kažką. Gerai, kad priėjo žmogus mokantis angliškai ir išvertė visą mūsų pokalbį. Teko dar kart nupasakot mūsų atsiradimą Irane. Kur keliausim ką matysim. Jis viską smulkiai užsirašinėjo. Niekaip negalėjo patikėt, kad mes su motociklais galėjom įvažiuot į Iraną. Ėjo kokius tris kartus į štabą susisiekt su kažkuo, kas pasakytų ką su mumis daryt toliau. Vietinio paklausėm kodėl čia taip mus atidžiai klausinėja. O tas juokdamasis sako, mūsų valdžia labai bijo Džeimso Bondo, bijo kad jūs nebūtumėt kuris tai vienas. Dar pasiūlė nakvynė savo namuose su vakariene. Dar kareivis klausinėjo kokiam Kermanshaho viešbutį nakvosim. Gerai, kad tas žmogutis buvo, pasakė kokį tai pavadinimą viešbučio. Aš jo tyliai klausiu o kur tas viešbutis yra, kad jį rastume. O jis sako nesuk galvos, svarbiausiai valdžiai sakyt tai ką jie nori girdėt. O ar tai tiesa ar ne niekam nerūpi. Dar tas kareivuks štabe matyt tikrino mūsų pateiktą informaciją. Vietinis žmogeliuks atsiprašė kad daugiau taip ilgai negali laukti, palinkėjo mums Alacho globos ir išvažiavo, Matyt trūko kantrybė. Mus dar kokį pusvalandį prastovėjusius ir paleido, savo keliais keliauti. Reiktų pastebėt, kad paskui niekas mūsų jau nebestabdė, tik sveikindavosi iš tolo. Na, kai kurie sustabdydavo, bet tam kad nusifotografuoti ir šiaip persimest žodžiais. Jautėsi, kad jie apie mus žinojo, kad mes turim pravažiuoti pro juos.
Taip susivėlinus, jau sutemus pasiekėm Kermanshah'ą. Jau laikėmės plano. Įvažiavus į miestą sukam į pirmą pasitaikiusią degalinę ir nuduodam, kad ieškom viešbučio. Tada atsirado vietinis kuris paklausė "You have problems?" O Mes "Yes". Taip žmogiukas mus nuvedė iki pačio kiečiausio viešbučio mieste. Nu ne, mes tokiam tikrai nemiegosim, būtume palikę visus pinigus. Tada sakom, gal yra koks pigesnis, gerai sekit paskui. Nuvedė ir prie kito. Ne ką prastesnis, tiksliau mažesnis už pirmąjį. Kaina kambario dviviečio -2 300 000 (gražūs skaičiai ane?). Sakom mums pačio pigiausio reikia, kam toks brangus, bet jis pasitaręs su administratoriu, mums išaiškino, kad tai pigiausias ir kito nėra. Patikėjom ir taip jis daug mums padėjo. Padovanojom jam suvenyrą ir nusifotografavom.
Paveikslėlis

Diedukas - viešbučio sargas. Viešbučio sutikom Šveicarų porelę, keliaujančia KTM'u. Kaip vėliau parvažiavęs per žiūrėjau FB'o profilį - kieti jie. Beveik visą savo laisvalaikį praleidžia keliaudami. Abu susižavėję motociklais, seniau keliavo dviem motociklais, dabar, metams ant nugaros dedant savo svorį, moteriškė vairą užleido savo vyrui ir pati atsisėdo jam už nugaros. Pasiūliau nusifotografuoti hole su jais. Nesutik, sakydami "Kokie mes keliautojai jei žirgų nesimatys". Teko eit vėl prie motociklų.

Paveikslėlis

Jie keliavo beveik pilną mėnesį po Iraną ir grįžinėjo namo. Ech, gerai jiems, kad turi laiko ir pinigų taip keliauti. Kiekvienam miestui skirdami bent po kelias dienas. O pas mus vakare buvo rimta diskusija, jau pakeltais balsais. Chebra, galutinai kėlė "maištą", daugiau po tiek kilometrų nevažiuos ir viskas. Ilginam atostogas, arba Rimai, brauk lankytinus objektus. O ką braukt, kai nežinai ką ten rasi, o apie visus rašoma "You must see". Nors užbėgant už akių pasakojimui, reikia pripažinti, jie buvo teisūs. Kilometrai išties mus žudė. Tuo metu, dar tikėjau savim, kad tikrai reikia laikytis plano, o juos pavyks perkalbėti.

Dienos rezultatai:
Paveikslėlis
13 valandų ant motociklo
Nuvažiuota 683 km.
Vidutinis dienos greitis 87 km/h.


Paskutinį kartą redagavo Rimys 04 Lap 2017, 19:24. Iš viso redaguota 7 kartus.

Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema: Re: Three Brothers & Father in Iran
StandartinėParašytas: 13 Bir 2016, 12:03 

Užsiregistravo: 23 Gru 2009, 16:15
Pranešimai: 187
09.02

Jau pasidarė įprasta, keltis pirmiesiems viešbutyje ir laukti kol kas nors padarys pusryčius. Susimojavom su Šveicarais paskutinį kart matydamiesi ir išlėkėm pagaliau į pirmąjį lankytiną mūsų kelionės objektą Taq-e Bostan (pers. Arka sode)

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Tokį grožį žiūrėjom išsižioję. Oloje iškaltam bareljefui - ~1700 m., ir mena Persijos laikus. :shock: O jei rimtai, tai tas ir težavėjo, kad bareljefas labai senas. Aplinka ale - sodas, bet atrodė kaip būta sąvartyno, tik šiuo metu šiek tiek apkuoptas. Tikriausiai per daug tikėjausi iš "must see", per daug įpareigojantis tas posakis. Dabar, kai žiūriu nuotraukose gražiau atrodo nei realybėje, gal pavargę jau buvom.
Vakarykščiai turėjom dar rimtesnį pokalbį apie kilometrus, nei Turkijoje. Buvo pasikėsinta į vado planą. 8) Žiauriai norėjau kuo daugiau aplėkt, pamatyti Irane. Norai norais, bet į kolegų norus ir gi reikia reaguoti, nors ir pro sukastus dantis. Vakarykščiai buvau šiek tiek patrumpinęs maršrutą, todėl pasukom per vietinius keliukus. Važiavom tyliai, net vieni kitų nepalaukdami, ko prieš tai net minčių nebuvo.

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Įdomūs pas juos kapai. Jokių tvorų kapus atskiriančių nuo laukų. už tai kai kurie kapai turi individualų gardą, kad tokiu būdu atsigintų nuo gyvulių dovanų. Diena darėsi vis karštesnė. Kol buvom kalnuose, nieko, galėjom kentėti. Nusileidus, pasidarė tikras džiaugsmas. Visuomet mąsčiau, kad arabai veidą dengia nuo dulkių, klydau. Kai temperatūra perlipo per 37' c, ir mes kaip arabai užsisagstėm visas striukių, kelnių, šalmo ventiliacijas, kad tik negautum tiesioginio gūsio vėjo. Jei tik pro pirštinių kraštelį prasipučia vėjelis į riešą, iškart pajauti, kad kažkas feną atsuko.
Paveikslėlis

Vat taip, mes visi reagavom į karštį. Ramas buvo įsiūlęs Revi't HyperKewl vėsinančią liemenę. Turkijoje ir pradžioje buvo super. Čia ir ji negelbėjo, mygom išdžiūdavo. Žiauriai sausas oras buvo. Lyginant Europos karštį su Irano, tai tik europinis - tik šilumėlė.
Kiek vienas "arklys" kelionėje parodo kam jis yra alergiškas. Pvz. Raimio arklys pasirodo yra alergiškas gulintiems policininkams. O Irane jie ypatingai dideli, beveik iki kelių. Prieš kiekvieną didesnę sankryžą ar miesto pradžią, būtinai jis gulėdavo, o kartais ir keli gulėjo išsidrėbę. Tai gi, atleki atsipalaidavęs, bacc ir jis - jie. Stabdyt vėlu, šoka arkliukas viršun, pačiam likdavo tik laikytis. Deja po tokių pasišokinėjimų Gedis, Raimio "arklio" ratuose, pastebėjo, kad "kaulai" pradėjo lauk lįsti.
Paveikslėlis

Tikriausiai Raimis įtarė, kad su kojų kaulais gali būti bėdų ir kelis atsarginius buvo pasiėmęs į kelionę. Viskas Ok, bet apsižiūrėjom, kad replių tai nepasiėmėm. Teko ieškot artimiausio garažiuko. Šioje šalyje ko jauko, bet garažų - servizų tikrai netrūksta, visai kaip Panevėžy :D Vietiniams meistrams bandėm paaiškint kas per bėda mums atsitiko, nelabai sekėsi. Kai privedėm prie motociklo ir parodėm kur bėda, iškart Raimis buvo nustumtas nuo savo arklio šalin ir vyrai ėmėsi darbo.
Paveikslėlis

Jie patys tarpusavį apsitarė kas čia per bėda. Dar maniškiai bandė jiems kažką patart, paaiškint, kaip traukt kaulą. Kaip pakeist kitu, bet mandagiai buvome palydėti į "poilsio kambarį" atsigaivinti :mrgreen: . Poilsio kambarys tai - garaže atitverta celofano atraižomis palėpė nuo bendros patalpos. Išklota "kilimine danga". Pamėtyta keletą pakampėse pagalvių ir pajungtas senas tratantis kondicionierius. Nors ta palėpė, kaip sako Ziunė "DĖVE, DĖVE", bet vistiek geriau nei lauke. Atnešė mums arbatos, sausainiukų padėliojo ir gestais parodė kad biški numigtume. Ot, koks aptarnavimas, Ane?
Paveikslėlis

Būti užsieniečiu Irane - didelis privalumas. Atsigaivinę arbata ir gaiviu oru, kilome į kelionę. Meistriukai, su liūdesiu mus išlydėjo, labai jau norėjo, kad ilgiau pasisvečiuotume. Labai man jau knietėjo, kuo daugiau pamatyti, nuvažiuoti. Mūsų laukė Dezfulis. Žiauriai karšta buvo, tiesiog lydėmės nuo karščio. Nežinau kaip kiti, bet aš jau tiesiog įsikibęs vairo važiavau. Pasiekę Dezful'i, pamiršau ko mes čia trenkėmės. Pamiršau, kad tai romėnų laikų miestas, su įdomiu senamiesčiu, išvedžiota irigacine sistema. Nuo karščio alpėdamas, ne ten pasukau, ne ten sustojau, pasiklydau. Sustojau, pasitikslint kelio kažkokiam nuošaliam keliuke, kad tik koks būtų pavėsis. Krapštau žemėlapius, o čia iš niekur, kaip ir visada, atsiranda smalsių vietinių. Lenda į akis, su žiauriai nuspėjamu ir atsibodusiu dialogu.
- "Where Ar eyou from?"
- From Lithuania - atsakom mes.
- Welcome to Iran.
- Thank You.
arba klausimas.
- Can I help You?
Ką jie mums pėsti gali padėti nieko. Tai gi, užknisa juodai, tokiam karšty atsakinėti. Apsimetu, kad jų negirdžiu ir ignoruoju visus totaliai. Tuo tarpu Raimis demonstruoja didvyrišką kantrybę atsakinėdamas į tuos pačius, besikartojančius klausimus. Taip draugiškai bendraudamas su vietiniais, susikalba su kažin kokiu vietiniu. Raimiui ir visiems mums pasiūlo važiuot į jo namus pietų, atsigauti nuo karščio. Labai jis džiaugsis mums galėdamas padėti ir mūsų viešnage jo namuose.
Paveikslėlis

Taip Raimis jį suprato. Man tokia idėja, nelabai patiko. Galvojau, sugaišim begale laiko, kad kokiam vietiniam tvartely pasėdėtume. Oi, koks aš neteisus buvau. :oops: Mačiau, bernai nori, teko nusileist. Ar jis persigalvojo, ar Raimis ko nesuprato, diedukas mus nulydėjo, kaip pamatėm į restoraną ir ne šiaip sau restoraną.
Paveikslėlis

Pirmame aukšte - ale moderni kavinukė - ledainė. Antrame - ale Disko baras. Trečiam, kaip mums papasakojo - ale Persų rūmų menė. Reikia pasakyti, kad tikrai mus nustebino. Tas žodis "ALE" nelabai tinka apibūdinimui, nes turi neigiamą atspalvį, ten jo nė su žiburiu nerasi. Tikrai buvo pirmame ir antrame aukšte atspindėti puikiai stiliai. Lietuvoje ir retai pasitaiko taip puikiai įrengtų restoranų. Pats diedukas, mus kaip kokius vaikus vedžiojo, visas patenkindamas matydamas mūsų ištįsusius veidus. Nuvedė į trečią aukštą, prieš tai parodė kur nusiprausti kelio dulkes ir prakaitą. Pasodino pačiam salės vidurį, kaip kokius gerbiamiausius valstybės vadovus.
Paveikslėlis

Atkreipkit dėmesį, ant stalo stovi trys taurelės. Ne, ne, ten ne šnapsas. Jo kaip žinia legaliai negausi Irane. Jie prieš valgį, iš tokių taurelių, geria atšaldytas kokoso sultis.
Išsirikiavo trys oficiantai.
Paveikslėlis

Nejaukiai mes ten jautėmės su savo kombinezonais dulkėtais. Nieko, vietoj alaus į bokalus pripylė šalto Airano (jogurtas skiestas vandeniu), sudaužėm su dieduku ir atsipalaidavo, tegu šventė prasideda.
Paveikslėlis

Atėjo net pats šeimininkas mus aptarnauti, kad tik viskas būtų gerai. Aš dar nebuvau niekur taip apšokinėtas kaip tame restorane. Baisiai bijojo, kad mums jų vietinis maistas nepatiks ir kokie buvo laimingi kai patvirtinom savo veido išraiškom, kad maistas nuostabus. Tik deja, nepajėgėm jo sudorot. Nes pirmiausiai, reikėjo išragauti visas atneštus raugintus patisonus, alyvuoges, agurkėlius, kokias tai pupas ir dar bile kaži ką. Vėliau sekė karšti, realiai, mums vienos porcijos būtų užtekę visiems keturiems. Galiausiai atnešė desertukus, kuriuos mes vos galėjom pakrapštyti, nes jau vos judėjom. Savininkas labai kuklindamasis paprašė kad mes visi nusifotografuotume jo restorane valgantys. Iš kažkur atlėkė profisionali fotografė ir ėmė mus fotografuoti pilnomis burnomis, besi juokiančius, besi bičiuliaujančius su restorano šeimininku. Fotografė pastebėjusi mano canon'ą, atsiprašinėdama paprašė, kad duočiau pabandyti. Pasirodo pas juos dar nėra prekyboje D70, o kaip naujieną, mačiau, reklamavo D60 fotoaparatą. Vat taip, žmonės gyvena. Galiausiai baigėsi pietūs. Mes mandagiai pasisiūlėme už pietus patys susimokėt, bet buvom tiek dieduko, tiek šeimininko nuraminti ir pasodinti kol apmokėjo sąskaitą. Apačioje radome visą kolektyvą restorano išsirikiavusi, ar tai mums padėkoti ar į mus pasižiūrėti. Spaudėm visiems nuoširdžiai rankas dėkodami už nuostabius pietus. Restorano maisto šefė, buvo smulkutė mergina, aš jai kaip ir visiems atkišau ranką paspausti, bet ji visa išraudo, tokiomis sumišusiomis akimis į mane pasižiūrėjo... :oops: (girdi, Irane svetimai moteriai nedera spausti rankos.) Aš sukdamasis iš apsimečiau, kad papokštavau ir traukdamas ranką persibraukiau plaukus. Taip sukėliau visų šypsenas. O virėją pagyriau sakydamas, kad Lietuvoje tokia puiki virėja iškart gautų darbą. Ir vėl padariau ne taktą, mergina nuliūdo ir per administratorių pasakė, kad labai norėtų pabėgti su mumis iš Irano, bet tai neįmanoma, taip palikau ją nuliūdinęs. Nutempė mus prie upės, kad nusimaudytume. Tik kad mes ko tai pilnais pilvais visai nenorėjom maudytis. O jie mums sakė, maudykitės, vyrams pas mus galima, tik moterims negalima viešai maudytis. Mes tik mandagiai atsisakėm ir susišlapinom savo rūbus, kad bent kurį laiką būtų vėsiau važiuoti. Pamatę, kaip Virgis atsargiai skalbia savo striukę, vienas vyrukas paėmė tą striukę ir kartu su ja įšoko į upę.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paskui su mūsų dieduku labai kruopščiai išgręžė ir patenkinti atidavė Virgiui. Deja, jų nusivylimui, Virgis vėl ją panardino į upę ir visą varvančią apsivilko. Pabaigai atstovėjom nuotraukoms
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Ir kaip seni geri draugai atsisveikinome. Gaila, kad mus vaišinęs diedukas, vos vos kalbėjo angliškai, bet tai netrukdė mums susikalbėti, o jam mus pamaitinti ir į kelionę įdėti geriausius Irano prisiminimus. Taip baisus karštis ir Raimio, kantrumas atsakinėti į beprasmius klausimus, mums davė vieną iš įdomiausių patirčių.
Sekantis lankytinas punktas buvo Shush - pirmoji Persijos sostinė, tik vėliau buvo Persopolis. Deja ten nuvykus radom, ant kalvos atstatytą pilį, bet visai nežavėjo ji mūsų. Aplankėm "labai įdomų" muziejų, kuriame buvome vieninteliai lankytojai.
Paveikslėlis

Pliusas muziejaus buvo tas, kad labai jame gerai veikė kondicionieriai, atsigavom nuo karščio totaliai. Dar sutikom fainas darbuotojas, kurios mums su motociklais leido įvažiuoti į teritoriją skirtą tik pėstiesiems ir ten pasistatyti.
Paveikslėlis

Na taip ir diena po truputį pilna įspūdžių ėjo pabaigon. Paskutinis lankytas taškas buvo Shushtar'as. Google nuotraukose atrodė puikiai su savo upės patvenkimais ir kriokliais. Tikriausiai, kad mes važiavom rugsėjo mėnesį, tų krioklių nė kvapo nematėm, nelabai mes jų ir ieškojom. Kadangi įgūdžiai atsiranda keliaujant, iškart mes sulaukę eilinės pagalbos, paprašėm, kad mus vestų į tą viešbutį, kur renkasi Iraniečiai. Ten radome atvažiavusius tikrus tris brolius vokiečius keliaujančius motociklais. Du iš jų gyvena Pietų Afrikoje, o trečias Vokietijoje vedęs žmoną Iranietę. Motociklus tie du, išsinuomojo visoms atostogoms Vokietijoje ir jau daugiau kaip tris savaitės, keliauja po Iraną kartu.
Paveikslėlis

Pats viešbutis jau nebuvo toks brangus kaip buvę, net kainos neužsirašiau iš to džiaugsmo.
Paveikslėlis

Kambariai gal ir nelabai, bet turėjom didžiulę terasą.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Žinoma tvarka kaip ir visame Irane. Vakare po vakarienės pasikalbėjom su keliautojais vokietukais, pasidalinom keliais, planais ir labanakt.

Dienos rezultatai:
Paveikslėlis

Važiuota: 6,13 val.
Įveikta 484 km.
Vidutinis greitis 78 km/h.


Paskutinį kartą redagavo Rimys 04 Lap 2017, 19:47. Iš viso redaguota 4 kartus.

Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema: Re: Three Brothers & Father in Iran
StandartinėParašytas: 20 Bir 2016, 11:03 

Užsiregistravo: 23 Gru 2009, 16:15
Pranešimai: 187
09.03

Kaip jau įprasta, kėlėmės pirmieji viešbutyje. Buvom iš vakaro darbuotojų paprašę, kad pusryčius paruoštų 7 valandai. Deja, Irane susitarimas, panašu, yra sąlyginis. Nemoka jie atsakyt turistui, tai sako ką turistas nori girdėti. Sutinka su viskuo, o daro kaip jiems reikia. Taip ir mes atsikėlę radom tuščią, miegantį viešbutį. Apie 7,40 pasirodė apsimiegoję darbuotojai, bet taip jie neskubėdami vaikščiojo, kad supratom ir 8 val., pusryčių nebus. Sėdom ant arklių nelaukdami pusryčių, tikėjomės karštos dienos. Vėjelio jokio, o jau 7 valandą vaikščiojom šlapi nuo prakaito.
Vakarykščiai, broliai vokietukai, patarė važiuoti kitu keliu, nei buvau numatęs. Važiuot juo nebuvo labai smagu, bet dabar prisimenant viską iš naujo vertini kitaip ir rekomenduotas kelias buvo vertas kankynių. Jis driekėsi dykuma-stepe.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Pripratę prie kalnų, juos įsivaizduojam žalius, apaugusius miškais ar bent jau žole. Čia augo kažin kokie krūmokšniai, o čia dažniausiai tik žvyro kalvos nusėtos akmenimis. Pirmiausiai privažiavom kažin tai kokį kaimelį. Prie kai kurių namų buvo išvesti vamzdžiai, pro kuriuos ūždama degė ugnis.
Paveikslėlis

Keista matyti tokį vaizdą. Kai kur tie vamzdžiai buvo išvesti visai arti namų. Atrodė, kad stipriau pūstelės vėjas ir uždegs griūvantį, skurdų namelį. Kuo toliau tuo įdomiau. Diena darėsi vis karštesnė ir karštesnė. Beveik nebuvo kuo kvėpuoti. Karšta, oras pilnas dulkių. Privažiavom dujų gavybos karjerą/-us. Jei yra žemėje pragaras, tai tikriausiai jis ten buvo. Reikia pastebėti - tuščias, geri žmonės šiais laikais, nėra kam eit į pragarą :). Prie karščio ir dulkių prisidėjo ir dujų smarvė.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Jautėmės, kaip kokie ufonautai, svetimoj planetoj nusileidę. Kaip jau minėjau, 48°C karštis mūsų jau nestebino, dulkės ir dujų smarvė tą vietą darė nepakeliamą. Lėkėm kaip išprotėję, kad tik kuo greičiau išneštume kudašių, gal bus toliau šiek tiek vėsiau. Irane kiek vieną dieną darėmės vis drąsesni. Aplinkinių buvom gerbiami ir neliečiami. Lėkdami visai, nežiūrėjom kokiu greičiu lekiam. Buvo įvykis. Lekėm ~140km/h., visus vietinius lenkdami, gi žiū, policija greitį matuoja. Vsio, galvoju, mokėsim ar sėsim parų. Nieko, godžiai mus praskrendančius nužiūrėjo ir viskas. Na, tada išvis mes ereliais pasijutom, jei tik kelias leido lėkt, tai mes skridom. Kaip pvz. šios dienos greičio vidurkį GPS'as rodo 97km/h, o max 168km/h. Gera būti žvaigždėm :P .
Paveikslėlis

Kur tu iškęsi nepasikėlęs į žvaigždes, jei patys policininkai stodavo prie mūsų kompanijos ir siūlydavo savo pagalbą, žinoma būtina būdavo su jais nusifotografuoti.
Paveikslėlis

Vietiniai be jokių formalumų ir patys mus fotkindavo, vat taip:
Paveikslėlis

Žmonės labai draugiški ir tas dėmesys labiausiai erzindavo. Norėdavosi, kokiam pavėsį ramiai pasėdėt, kur tau lįste lįsdavo. Tik Raimis, kaip koks ambasadorius Lietuvos, vis kantriai dėstydavo kaip važiuoja, kiek kainuoja motociklas, kur ta Lietuva randasi ir t.t.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Maistas paprastas ir pigus, žinoma kiaulienos nėra, teko pasiilgt kiaulytės. Mes keturiese pakelės "kavinėse" privalgydavome ties persivalgymo riba už 40 - 60 tks., tai yra 1 - 2 Eur. Kelis kartus buvo virš 100 tks ir tai nesigaudavo 7 Eur.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Apie švarą, higieną nėra ko kalbėt. Maisto ir veterinarijos tarnybai būtų ką veikt ilgai. Kas keisčiausia, su virškinimu jokių problemų neturėjom, o ir dezinfekcijos produktus buvom paskutinį kart vartoję Turkijoje. Įsigyti nebuvo kur, uždraustas vaistas gi. Poreikį malšindavom tokiu pakaitalu
Paveikslėlis

Pakilus į kalnus temperatūra nukrisdavo iki 36-30 °C. Oi kaip gerai būdavo tada, atrodė, kad kokioje tai oazėj trumpam atsidūrėm.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Iraną galima būtų vadinti pakelės autoservisu. Aplink nei kaimo nei žmonių, o palei kelią va, tokia linija autoservisu ir smulkių parduotuvėlių. Mes vadinom Irano super marketais.
Taip kaisdami ir vaduodamiesi, skridimu, nuo karščio, pasiekėme 15,45 h. Schiraz'ą. Chebrytė siūlė nelįsti į centrą ir viešbutį ieškoti priemiestyje. Šiaip ar taip virš 1,5 milijono žmonių miestas. Tačiau visai nesunkiai su vietinių pagalba įsikūrėme pačiam miesto centre. Reikia pastebėti, kad tame viešbutyje gyvenome vieninteliai užsieniečiai. Priežastis kodėl labai paprasta, retas užsienietis išdrįstų nakvoti tokiame viešbutyje. Kambario kaina 60 tks. kas tai yra 2 - 2,5 Eu. Jame dvi lovos ir dušas su tolėtu, dar buvo senas šaldytuvėlis, kuris baisiai burzgė ir mes jį laikėm išjungtą. Buvo langas, bet langas nukreiptas į kito pastato sieną kuri buvo vos už 20 cm nuo lango, net šviesa pro jį nesiskverbė. Vietoj spintos ir spintelės stovėjo viena pakaba drabužiams susikabinti. Dušas ir labai minimalistinis. Unitazo nebuvo, kas Irane įprasta. Kaip rusų laikais būdavo tokie viešieji tolėtai, kur reikia atsitūpus reikalus atlikti, taip ir mūsų kambaryje turėjome tokią atrakciją. Virš tos skylės pakabinta dušo galva, tai ir prausiesi apsižergęs tolėtą. O tvaikas iš kanalizacijos :shock: Visiškas minimalizmas numerio.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Tokio lygio kambary nebuvau gyvenęs dar. Įsikūrę "kietam: viešbutyje, "chebrytė" išlėkė vakarienei maisto ir šio bei to nusipirkti, aš likau dienos rezultatus su vesti. Girdžiu atvaro Raimis. Liepė mest rašinėjus ir staigiai varyt su jais į miestą. Vietinis pasisiūlė parodyti kur galima Schiraz'o vyno nusipirkt. O čia tai pasiūlymas, kurio atsisakyti negalima. Staigiai viską metu į šoną ir pirmyn į miestą vyno pirkti., kaip tokį šansą gali pražiopsoti, tikro tikram krašte išgert Schiraz vyno - nerealus pasiūlymas. Vietinis žiauriai įdomus, dirba pasak jį tarptautinėje turizmo firmoje. Mums greitakalbe aiškina, kad reikia skubėti iki Armėnų bažnyčios, nes tik ten legaliai prekiauja ir ją užsidarys neužilgo. Na, einam. Kur jau ten ėjom, bėgte bėgom. Mūsų "gidas" šiek tiek persisukęs ir raišuoja gan stipriai, nes turi kokią tai stuburo traumą. Jis priekį mūsų lėkė, kibilkt, kibilkt kaip koks gyvatukas raitos, mes vos spėdami iš paskos. Pakeliui sustoja papasakoti apie įdomesnius pastatus. Įvedė į turgų. Žmonių daugybė, vos prasibraut galima. "Gidas" be kompleksų, aplinkiniams kuriuos prisivijo, duoda per nugarą rėkdamas, traukitės svečius vedu. Privedė prie prieskonių prekeivio, gyrė pardavėją, ale tas geriausią šafraną parduoda. Iš patirties žinau, kad tokiais atvejais permoki kelis kartus. Vistiek jis mus priverčia nusipirkti, nors truputi, gi tokios kainos niekur negausi. (Gavom ir daug pigiau) Aš jam bandžiau pasakyti, kad mes žinom apie lankytinus objektus, daugiau nei jis mums pasakojo. Vesk, gi, greičiau to vyno. Tikrai jis pasakojo tai, ką kiekvienas, šiek tiek skaitęs galėjo papasakoti.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

"Gidas" sako:
- Aš noriu jums kuo daugiau Schiraz'o parodyti, ką nenori tu ir tavo draugai?
Sakau aš jam:
- Žiūrėk, žmogau, aš viską turiu planšetėje, ką tu mums rodai. Vesk, kur tas tavo žadėtasis vynas yra. Vis tiek ratais jis mus vedė ir vis ką nors "ale naujo" rodė. Galiausiai jis sako, varom greičiau prasidės vakarinės maldos, būtina pamatyti, nes yra labai gražu. Nu, varėm, ką gi darysi. Su manim jau "gidas" nesikalba, perdaug klausimų uždaviau. Raimis - mūsų ambasadorius, tad jam jis pradėjo sakyti, kad mums mečetėje reikės "donate" biški. Raimis klausia kas tas "daonate". Sakiau ir pas mus reikia bažnyčiose "donate" (paaukoti), nieko naujo. Tik tas gidas ir kaina aiškią pasako, kiekvienam po 100 tks., vietinių. Oho, galvoju tvarka. Na reikia tai reikia, paaukosim. Gidas sako, "Pinigus surinkit ir duokit man, aš paaukosiu, žinau kur reikia įmesti". Nu jau, ir mes norim įmest savo pinigus, nors ir Alachui, aš ir pats galiu paaukoti. Virgiui ir Gedžiui ta mintis ir patinka, kad mes patys tai atliksim, suprantam kur mūsų aukos keliaus. "Gidas" su manim nustojo visai bendrauti, lieko jam vienas draugas - Raimis. Bandė mus raminti, ir vienas užvisus paaukojo mūsų "gidui", sakydamas, ar gaila vyrukui tų 3 eurų už triūsą jo? Ne gaila, bet pats metodas pasiimti iš mūsų pinigus nervino. Taip Raimis parėmė mus, ir tikriausiai nudžiugino mūsų gidą. Šach Čerago mečetė laikau gražiausia matytą visos kelionės metu.
Paveikslėlis

Išorės grožį užstoja visokie saugumo punktai. Ne tik mes bijom ekstremistų, matyt ir pas juos visko būna. Kol patekom į mečetės teritoriją, reikėjo praeiti net kelis saugos punktus. Mūsų niekas netikrino, turėjom kietą gidą, kuris iškart kažką garsiai trimitavo ir saugumiečiai tik mus nužvelgdavo pasimetę ir viskas.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Man kaip "Neviernui Tamušiui" labai rūpėjo, vis gi kaip su tuo "Donate" ? Užkalbino toks senukas. Išklausinėjo iš kur mes atvykę, ką gražaus matėm. Tuo pačiu ir aš jo užklausiau apie "Donate". O kam, sako jis man. Tu juk ne musulmonas, krikščionis, na jei jau labai nori tai įmesk i sarkofago dėžutę kokį 1 tks. pilnai gana.
Paveikslėlis

Mūsų "gidas" moja:
- Davai, varykit greičiau, nėra laiko.
Man taip dar norėjosi toje mečetėje pasėdėti, pamedituoti. Labai gražu ir ramu buvo. Smilkalų aromatas tą vietą iš vis darė nerealia. O mūsų "gidas" tik:
- Davai, davai. Go go...
Nepatenkinti išeinam lauk. "Gidas" pareiškė:
- Norit rožių vandens paragauti?
Man jau jis visai atsibodęs, tad sakiau:
- Vesk mus to vyno pagaliau. O jis:
- Sorry too late now.
- Och tu, bjaurybe. Nu, tai varyk tu savais keliais.
O jis sustoja prie kiosko, Raimio paprašė kiek tai pinigų. Nesupratęs kam tų pinigų reikia, atkišo jam kelis banknotus. "Gidas" ramiai nusipirko vieną cigaretę. Užtraukė godžiai dūmą ir sako:
- Tai ką, einam mes to rožių vandens gert ar ne?
Aš jam:
- Tai dėkui, nenorim.
- Tai ko norit dar, ką jums parodyt?
- Nieko norim. Taip pasivaikščioti po vakarinį Schiraz.
- Norit pasivaikščiot? Ok, Einam ten.
Ne, mums jo jau gana, pilnai atsikandom. Sakau:
- Ačiū, mes toliau vieni pasivaikščiosim.
O "Gidas", kad įsižeidė, kad pradėjo purkštaut, girdi:
- Ką, aš jums blogas? Mano stuburas iškrypęs, tai ne stilius vaikščiot su manim. Negaliu eit?- išpūtėm mes akis. Kas čia per bajeris? Gražiausia, padarė mus kaltus, kad atsisakėm jo paslaugų. Dar pasiaiškinom jam, kad mums tikrai ne pakeliui kartu.
- Gerai,- sako "gidas" - duodat man vieną milijoną keturis šimtus keturiasdešimt tūkstančių realų. :shock: . Šoks.
Pati suma mus iš kotų išvertė. 40 eurų, kiekvienam po 10 - ir daug, ir nedaug. Sakom:
- Už ką, vyruti, tau tokius pinigus mokėt?
- Tai aš su jumis 4 valandas vaikščiojau, gaišau savo laiką, davai mokėt, už mano laiką.
Geras, ane? Nei mes jo prašėm, nei ką. Bandėm paaiškinti, kad pats pasisiūlei kur vyno nusipirkt galima, vedžiojai bile kur, o kur žadėjai taip ir nenuvedei. Dabar pinigų užsiprašei. "Gidas" pradėjo garsiai rėkavot, kad mums pinigų gaila ir t.t. Aplinkiniai pradėjo žiūrėt, kas čia darosi. Toks vaizdas, kad mes tuoj jam duosim į kaulus. Gedis su Virgiu jį pasiunč kažkur, lyg į Nato, neatsimenu gerai... Aš prie jų siuntimo prisidedu. Raimis, mūsų gerietis, bando situaciją sušvelninti, juk nemandagu dabar taip su užsieniečiu. Duoda jam kiek tai pinigų, lyg tai savo dalį - 360 tūkst. O tas, mus pasivijęs, rodo, kad mažai čia:
- O kur jūsų dalis?
Taip, ačiū Dievui, pasistumdę pagaliau atsikratėm jo.
Miestas paliko labai gerą įspūdį. Žmonės vaikščioja, kempingauja parkose būriais. Parduotuvėlės mažos, gražios ir ko tik jose nėra.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Taip prisivaikščioję, vėlai vakare parkeliavom namo.

Dienos rezultatai:
Paveikslėlis

Važiuota 6 val.
Nuvažiuota 586 km.
Vidutinis greitis 92km./h

09.04

Pirma kelionės diena, kai miegojom tiek, kiek noro buvo. O tam, mūsų su Raimiu, kambarys puikiai tinko. Kaip rašiau kambary, galima sakyti, kad langų nebuvo, nes esantis langas daugiau butaforinis, nei atliekantis savo tiesiogines funkcijas, pro jį visai nesiskverbė šviesa. Kolegoms mūsų daug blogiau, jų kambarys turėjo tikrus langus, bet į gatvę. Tai jie neapsikentę pradėjo mus žadint. Ech tas lietuviškas pavydas. Pusryčiai, pagal Irano tvarką, buvo nuodėmingi, valgėm kiaulienos "tušonkę" :lol:. Į kelionę buvome pasiėmę kariško maisto davinių. Labai geras variantas, nebrangus, sotus, kompaktiškas ir skanu. Pasimėgavę "uždraustu maistu" šokam ant arklių. Dienos tikslas buvo keli lankytini objektai ir Persopolis ~65 km.
Pirmas lankytinas taškas - Širazo senieji miesto vartai su labai gražiu kriokliu, lekiam.
Paveikslėlis

Štai ir tas gražuolis krioklys už mano nugaros. Įdomu tai, kad kai grįžom krioklys jau nečiurleno. Pasigėrėję nuostabiuoju kriokliu, apie kurį Lonely Planet rašė "You must see", lekiam į Persopolį.
Pirmiausias ir įdomiausias "objektas" :D buvo šis:
Paveikslėlis

Buvau skaitęs, kad tarp moterų yra populiaru darytis nosies korekcijas, o štai pasirodo ir jaunuoliai neatsilieka, va tau ir konservatyvi šalis.
Persopolis kaip ir visi griuvėsių miestai. Juose man man visuomet kaip tai nesmagu, toks jausmas kaip vaikščiotum po kapines, kažkada juoktasi, liūdėta, mylėta ir ne kęsta, buvo gyvenimas žmonių, dabar tik dūlančių akmenų krūvos. Tik atvažiavus prie Persopolio - miesto muziejaus mums jau iš tolo mojo mokamos aikštelės sargai, kad važiuotume pas juos. Po vakarykštės dienos, dar buvom įsiaudrinę, o dar po Turkijos patirties, kur turistas = pinigų maišas, mes nepasidavėm vilionėms. Stojom prie kažin tai kokio kioskelio, prie kurio stovėjo kelios "pirdos", o darbuotojai aikštelės mums įkyriai aiškino, kad čia palikti motociklų negalima, nes policininkai nubaus. Mes į jų perspėjimus numojom ranka, nes netoliese stovintys policininkai mus ramiai stebėjo ir nieko nesakė. Ramiai nusivilkom striukes, padžiovėm jas kartu su šalmais ant vairų ir patraukėm į miestą - muziejų. O tada jau policininkai sureagavo į mus, pradėjo švilpti švilpukais, ką jūs čia išsidirbinėjat, ženklų nematot, varykit tik greitai į aikštelę. Nu ką, susigėdę varom pas tuos pačius svetingosios aikštelės darbuotojus. Aikštelė kainavo už motociklą 25 000 Lyr. Ot taip. Paliekant motociklus dar sargai patikino, kad Alibaba Irane jau nebegyvena, tad mes dar ramiau numetę savo striukes ir šalmus ant motociklų, paliekam saugiai savo arklius poilsiui. Nusiperkam bilietą kiekvienas po 150 000 Lyr. ir pirmyn civilizacijos lopšio apžiūrėt.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Karšta juodai, toje miesto dykynėj, bet gerai tai, kad kas keletą žingsnių veikia vandens čiaupai šaldytuvai pastatyti pavėsyje. Stovėjom gaivindamiesi šaltu vandeniu prie vieno. Atėjo būrys mergaičių, o jos kaip prie kokių paminklų, stojosi šalia mūsų ir fotografavosi. Tik "Hallo" ir šypsenėles mums dovanoja už galimybę nusifotografuoti su mumis. Iš pradžių paauglės o paskui jau ir mokytojos, kol vienos pozuoja, kitos apstojusios buriu mus stebi, jausmas tikrai nekoks, jaučiausi, kaip kokia beždžionėlė prie zoologijos sodo, su kuria visi vaikai trokšta nusifotografuoti ir galiausiai supykusi kuriam tai paaugliui įkanda į galvą, dabar žinau kodėl beždžionės kartais supyksta.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Kadangi mes nei vienai nekandom, bet kantriai šypsojomės, tai dar mus jos ir pašnekino, gaila, saldainių ar skanėstų nedavė. Į tokius miestus - griuvėsius reikia eiti su gidu, mes rusiškai kalbančio neradom, o anglų kalba tuo metu ir buvo užsiėmęs ir tingėjom savo makaules vargint, tad neėmėm, manau kad padarėm klaidą.
Grįžom prie motociklų, o ten Gedžio laukė staigmena, nebuvo jo striukės. Ačiū Dievui, kad ne mano puikioji Rev'it striukė pabėgo. Gedžio paprastutė, ne motociklinė tai ne taip gaila, bet vistiek susinervinom, kaip tai, Alibaba negyvena, o striukę kažkas nufyrino? Pasirodo vienintelė vieta aikštelės kur kameros nefilmavo, ale ir pataikyk tu taip. Abydniausia, kad striukės kišenėj buvo Gedimino ir Virgiaus viešbučio kambario raktas. Truputi pasinervinę ir papykę ant sargų grįžom į Širazą, mūsų dar laukė nuostabaus grožio Hafezo kapo sodas. Nuotaiką šiek tiek pataisė pakelėje, sustojus prie vaisiu - daržovių "supermarket'o" suvalgytas arbūzas ir kiti vaisiai. "Supermarketas" Tai tokios pašiūrės, pilnos įvairiausių vaisių daržovių, apie higieną ir švarą juose nekalbu, bet vaisiai žiauriai skanūs būdavo. Grįžtam į Širazą, nuosatbaus grožio sodo pasižiūrėt. Vėl tvarkingai susimokam už patekimą į sodą 150 000 Lyr. Matyt kainas galvodami labai daug galvų nesuko. Sodas kaip sodas, sakyčiau net skurdus. Lietuvoje kur kas gražesnės būna kai kurių miestelių aikštės. Tačiau, žinant kokia Irano skurdi pilka gamta ir kaip visur sausa, tada taip, čia gražu, nes auga žolytė, mėlyna plėvele išklotame pažaliavusiame baseine čiurlena iš vamzdžio fontanėlis. Hafezas matosi, kad svarbus Iraniečiams, žmonės vaikšto susikaupę, nuošaliai skaito jo poeziją. Priėję prie kapo, prisilietę rymo susimąstę, gražu žiūrėt. Žinoma yra ir žiopliukų, kurie kaip ir mes atvarė pažiūrėti gražaus sodo.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Kur bekeliaučiau, man labiausiai patinka stebėti vietos žmonės. Irane jie labai skirtingi. Pirmiausiai po vienos valstybės vėliava prisiglaudę kelios tautos. Iš pradžių neatkreipėme dėmesio, bet kuo toliau važiavom, tuo labiau skirtumus matėm. Vieni labai priekabūs, net nagli, kiti labai mandagūs ir savo smalsumą bando visaip užmaskuoti. Tačiau įdomiausia Irane buvo stebėti žmonių apsirengimą, pagal jį lengvai galėjai nuspręsti, kiek žmogus ištikro yra religingas. Labiausiai tai matyti moterų aprangoje. Vienos užsimaskavusios savo grožį skaromis ir beformiais, bespalviais (viskas juoda) audiniais, kitos skaras įsigudrinusios nešioti taip, kad vos vos laikosi ant viršugalvio kasos, drabužiai parinkti taip, kad atskleistų moters grožį, tačiau dorovės saugotojams nebūtų formaliai prie ko prikibti.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Žinoma ir mes laikėm "Dress code"
Paveikslėlis

Pasižvalgę po nuostabų sodą, nusprendėm, kad jau gana lankytinų taškų šiandien, reikia tvarkytis reikalus. Gi, Gedis su Virgiu praradę raktą nuo savo kambario. Buvo penktadienis - šventa diena musulmonams, kai niekas nedirba, o dėkoja Alachui. Nakvynė mūsų kambaryje jų nežavėjo. Viešbučio administratoriui paaiškinom, kad kolegai pavogė striukę, kurioje buvo viešbučio raktas. Nepatikėjo jis mumis, kažkaip jau jis įdomiai išklausė mūsų pasakojimą. Išklausęs, palingavo galvą, nelabai supratom, ar užjausdamas, ar po tuo veiksmu slėpėsi "Nu jo ..., apvagė?! Sakė, kad blogai, labai blogai, nes šiandien penktadienis ir labai sunkiai ras spynų meistrą durims atidaryti ir labai brangiai kainuos. Na ką padarysi, trauktis neturim kur, nes ir visi daiktai kolegų kambaryje, kiek reikės tiek ir sumokėsim.
Palieka sunkius daiktus pas mus kambaryje ir visi iškeliaujam pasivaikščiot po vakarinį miestą. Fainiausia tai ir buvo kelionėje, pašliaužiot be tikslo po svetimus miestus. Stebėt kaip žmonės moka bendraut, linksmintis, kas pas mus tik didmiesčiuose po truputi atsigauna. Niekur taip nesu matęs mėgstančių žmonių iškylauti kaip Irane. Mieste, jei tik yra kiek truputi žalumos, iš kart, kas nors, pasitiesę kilimą, iškylauja su būriu draugų ar net kelios šeimos prie vieno didžiulio kilimo. Dienos metu, stebėdavom be priežiūros paliktus kilimus ant pievelių, pasirodo jie taip vietas bukina, nes vakare praktiškai neįmanoma rast vietos kur pasitiest kilimą. Kur tik gražesnė aikštė, ten tarsi koks festivalis, toks jausmas kad kokstai bardų festivalis vyksta, tik bardai, pertraukėlę padarė, bet tuoj tuoj grįš ir uždainuos.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Vaikščiodami, pastebėjom, Irane yra įprasta vyrams užsukti į kirpyklą susišukuoti, ar padailinti barzdą. Išbandžiau ir aš barzdaskučio paslaugas, verta buvo, išmano jie savo darbą. Kadangi vakar likom priblokšti veidrodžių mečete, kaip mes ją pakrikštijom, nusprendėm kad verta dar kart sugrįžti, pasigėrėti jos grožiu. Tą vakarą, Mula giedojo psalmes, buvo nerealiai gražu ir mistiška. Pasijutom tikrai kaip įsivaizdavom Rytų šalis. Prasėdėjom tol kol giedojo, niekaip negalėjom atsigėrėti.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Šventai pasėdėję ir pamąstę šventykloje, patraukėm į "kempingus". Deja vietos ant pievelės neradom ir teko tenkintis pakelės suoliuku. Gėrėm nealkoholinį persikų ar arbūzų ale tai alų ir mėgavomės vietinių mergaičių dėmesiu.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Grįžę vėlai vakare į viešbutį, radom pakeistą durų spyną. Administratorius liepė iškart susimokėt už pakeistą spyną, nes jis tokios sumos padengti negali, ta suma buvo lygi vienos paros kambario nuomai. Mes su Raimiu mokėjom 600 tks. kas yra 10 eu su trupučiu, Gedimino su Virgiu kambarys buvo šiek tiek geresnis, tai ir kaina buvo kiek truputi didesnė, bet tikrai ne 20 Eu. Taip ir baigėm dar vieną kelionės dieną.

Dienos rezultatai:
Paveikslėlis

Važiuota 1.40 val.
Nuvažiuota 115 km.
Vidutinis greitis 70km./h



09. 05

Kadangi vakarykščiai buvom išsimiegoję, kilom anksti. Pusryčiai - kariški ir greiti. Vėl važiavom pro ta patį krioklį, kuris pirmą dienos pusę tekėjo, kitą jau tik šliužės vandens matės. Nebeprisimenu ar tą rytą jis šniokštė, dėmesį traukė kitas įdomus dalykas, gaila tik kad nesustojau nufotografuoti. Prie kelio, tarp juostų kelio esančioje žalioje salelėje, ant suoliukų, vienu žodžiu kur tik buvo vietos, susisukę į apklotus, pledus miegojo žmonės. Kai kurie jau pabudę tvarkėsi savo guolius. Slogus jausmas. Važiavome tarsi pro kokį nusiaubtą karo miestą. Norom, nenorom susimąstai, koks - yra geras mūsų gyvenimas. Negalvokit, kad ten koks bomžiukų skruzdėlynas buvo, tikrai ne. Kai kurie, savo mantą dėjo šalia stovinčias mašinas, žinoma jos ne pačios geriausios. Girdėjęs kažkur, kad tai kaimo žmonės atvažiavę skalsesnės duonos ieškoti.
Nepaisant iš pat ryto gauto mąstymo apie gerbuvio suvokimą, diena džiugino. Keliavom sutiktų vokiečių gauto patartais vietiniais keliais. Netrukus privažiavom dar vieną Irano keistenybę. Žiu, o gi ryžiai auga. Prieš kelis metus augančius ryžius buvau matęs Japonijoje ir P. Korėjoje. Viskas kaip žinoma ir įprasta, ten kur drėgna ir šilta, auga ryžiai. Buvau skaitęs, kad Iraniečiai augina ryžius, tad tikėjaus juos kaž kur augančius pamatyti, bet kad tokiomis sąlygomis jie juos augina, netikėjau. Irane daug kas truputi kitaip nei visam likusiam pasauly. Kolegoms pasakęs, kad žiūrėtų į kairę šalia kelio, kad pamatytų augančius ryžius. Išvadino durneliu, "kur tokioj sausroj jie gali augti?"
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Gavom stot, kad savo tiesą patvirtinčiau. Tikrai, vienoje kelio pusėje smėlis dulka, kitoje ryžiai auga. Visiška priešingybė kai mačiau Japonijoje ar P. Korėjai. Ten upeliais drėkino žemę, o čia iš žemės siurbliais nuolatos siurbė ir pylė į dirvą. Ne jau, jie tiek daug vandens po žeme turi?
Šio krašto vietiniai santūresni, smalsūs, bet ne įkyrūs, iš toli stebėdavo mus. Stojus prie "servizo-garažiuko" buvo galima ir ramiai apsižiūrėti ir jei reikia pasitvarkyti motociklo.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Kelias po truputį tuštėjo, bet ne prastėjo. Vis rečiau pravažiuodavom kokį kaimą, galiausiai horizonte liko tik smėlyno toliai ir pilkas asfaltas, tarsi gyvatė, tingiai vinguriavo per dykumą. Mašina viena kita juo riedėjo, kaip kokiame filme, nuo karščio oras raibuliavo iškreipdamas atvažiuojančių automobilių vaizdą. Vietomis pasitaikydavo tarsi stepės apaugusios krūmokšniais, o tie ir kieti, šiurkštūs, tarsi sakytų keliautojui, jog šiame kely silpniems vietos nėra. Pirmą kart aš tokį kraštovaizdį mačiau. Keista kažkaip. Panašus jausmas, prie audringos jūros atėjus. Kas keletą kilometrų matėme, tarsi molio krūvas, tai - "Karavono-sarajų" liekanos. Nejučia įsivaizduodavau keliaujančias kupranugarių vilkstines. Mes motociklais lėkėm per dykumą 110-140 km/h. greičiu, apie keturias valandas, įsijungę GPS'us, puikiai nutiestu asfalto keliu iki sekančio dykumų miesto Yazdo. Na ir kas čia tokio? O jei reikėtų įveikti 400 km. ant kupranugario, 8-10 km/h. greičiu, vietoj GPS - žvaigždės, vietoj asfalto dykumos smėlynas nusėtas akmenukais? Tikriausiai tai atrodytų kur kas rimčiau. Tad tie "Karavan-saray" kaip kokie paminklai anų laikų keliautojus priminė. Labai gaila buvo, kad nei vieno, per visą kelionę, nematėme išlikusio, išsaugoto, kad būtų galima susidaryti anų laikų vaizdą. Pabandėm pavažiuoti dykumos smėliu. Jo, drąsos reikia, 15 min., juokas, bet jei tektų visą dieną lėkti, nu ir ... . Pagarba Dakaro vyrams.
Prieš Yazd'ą mus prisivijo "Lexus" RX naujas, toks visas visas, niauktais langais, chromuotais ratlankiais, dviem žodžiais - Irano "Elitas". Iš pradžių jis laikėsi, iš paskos, mes laikėm kaip jau rašiau 110-130 km/h. Vietiniai keliautojai, su savo mašiniukais, tokiais greičiais nevažinėja, nors ir autostrada, tad mes praktiškai nuolatos ant lenkimo kabėjom. Kai kurie vietiniai, nepastebėdavo mūsų prisivijusių ir kurį laiką nesitraukdavo. Pamatę kaip mes "vargstam" vis pristabdydami prieš lėtesnį vietinį, "Elitas" Lexus'o aplenkė mus ir ėmėsi kelio valymo darbų. Ir ko jis tik nedarė. Šviesom mirksėjo, jei nepadėjo pypino, kartais atrodė kad užlips su visu Lexu ant lėčiau važiuojančių. Aplenkęs kai kuriuos, išlindęs per langą, paauklėdavo, girdi, nematai, kad užsieniečiai važiuoja. Kaikuriems ir tarptautinį rankos gestą parodydavo, išsilavinę vyrukai buvo. Reikia paminėti, kad mūsų greitis paskui juos važiuojant, gal tiksliau skrendant, ženkliai pakilo 150 ar net 170 km/h. Vos spėjom važiuoti-skristi, juk mes ir mandagūs, negalėjome jų triūso nevertinti. Galiausiai, taip smagiai "atskridom" į Yazdą, pasikeitėm pozityviais gestais ir ant kažin kokio viaduko išsiskyrėm. Yazd'as - senas dykumų miestas, šiuo metu tai milijoninis miestas, turintis nuostabų senamiestį. Greitai pasistatom motociklus ir į miestą.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Nusirinkinėdami daiktus, pastebėjom įdomų keliautojo transportą, va kaip žmonės keliauja. Nusiplovę dulkes patraukėm į miestą.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Niekada keliaudamas nesu buvęs automobilių salone, Iranas išimtis. Juk ne kasdien galima sugrįžti į 1995 - 2004 m., kai Peugeot 406 naujus pardavinėjo, tiesos vardan tai ne Peugeot 406, o Peugeot Farsi. Jo kaina (~2900 Eu), visai patraukli būtų ir mūsų piliečiams, šiaip ar taip naujas daiktas. Žinoma mes nepirkom vietinio transporto, bet nusprendėm, bent kažkiek parodyti pagarbos vietiniams.
Paveikslėlis

Tai gi, lietuviškos maikutės, iranietiškos kelnės. Reikia pripažinti, kad karštą dieną tikrai geras pasirinkimas. Dabar peržiūrėdamas nuotraukas, atkreipiau kokia ten švara parduotuvėse, keliaujant jau buvom apsipratę su tokia švara.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Sutikom Lenkutį autostopu keliaujantį į Dubajų. Sakė, jog turėjo 100 Eur, dabar jau pinigai pasibaigę ir visai dėl to galvos nesuka. Patvirtino, kad Irane keliauti tokiu būdu vienas malonumas, net per greit stoja žmonės pavežėti ir dažnai kviečia į savo namus nakvynei.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Viešbutį buvo rekomendavusi Edita, taip pat ir sutikti vokiečiai sakė, kad verta jame apsigyventi. Vos jį radau. Gatvytės Yazd'o siauros ir visos vienodos. Tikėjausi, kad viešbutį iš tolo matysim, pats pavadinimas "Silk Road Hotel" sakė, kad bus rimtas viešbutis. Sukau, sukau ratus, o kaip jo nematau taip nematau. Raimis, ar tai kas kitas iš kolegų sakė, ei, štai ant sienos nupieštas viešbučio pavadinimas. Įėję pro vartelius-duris, radom gražų vidinį kiemelį pilną žalumos. Kambariai ir sudaro viešbučio išorinę sieną, tiesiog visų kambarių išėjimas į tą patį vidinį kiemelį. Tikrai, kaip sakė Edita, vakare ten labai smagu pasėdėti, primena pasaką "Tūkstantis ir viena naktis". Pas mus visuose viešbučiuose leidžia muziką, o ten jokios muzikos neleidžia. Žmonės prietemoje bendrauja patyliukais, kad netrukdytų kambariuose miegantiems, tai tarsi kuždesių sala. Mums be geriant arbatą priėjo Unimogo savininkas - Vokietis.
Paveikslėlis

Jau 18 mėnesių keliauja po visą Euraziją. Pradžioje keliavo dviese, su drauge, bet dabar jau vienas, draugė pirmiau užsimanė namo ir iš Dubajaus viena nuskrido į Vokiečius. Dar pasakojo, kad labiausiai patiko Mongolija, nes labiausiai gali pamedituoti, nepravažiuosi posūkio. Jo Unimogo max greitis - 80 km/h., o posūkiai būdavo kad pasitaikydavo ir už 1000 km. Patarė mums butinai su motociklais aplankyti Mongoliją.

Dienos rezultatai:
Paveikslėlis

Važiuota 4.50 val.
Nuvažiuota 452 km.
Vidutinis greitis 94 km./h


09.06

Kylam kartu su saulute. "Saraj'uje" dar visi miega. Šeimininkai rūškanais veidais mūsų net nesveikino, kad suprastume, "ko taip anksti kilom?". Gaunam biednus pusritėlius ir pirmyn į kelią. Tą dieną laukė daug lankytinų įspūdingų taškų.
Pirmas lankytinas taškas, Yazd'o vandens muziejus. Su konkretinant, tai miesto vandeniu aprūpinimo muziejus. Kadangi eksponatai visi aprašyti buvo jų kalba, mums europiečiams, tas muziejus buvo tarsi mįslė, kurią reikia įmint iš pateiktų eksponatų, kam tas ar anas skirtas, ką su juo darė, ir t.t. Buvom pirmieji lankytojai, darbuotojai šiek tiek nustebę mūsų ankstyvu pasirodymu, ėjo pirm mūsų uždegdami muziejaus rusių šviesas. Greit mes viską perkandom ir kur kas daugiau dėmesio mūsų sulaukė muziejaus vidinis kiemelis, nei muziejaus eksponatai. Žavūs jų vidiniai kiemeliai, kažkokie paslaptingi, dvelkiantys ramybę, taip ir norisi prisėst. Tai gi, didelio įspūdžio muziejus mums nepaliko.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Pasigėrėję muziejaus vidiniu kiemeliu patraukiam link Chak Chak vienuolyno. Išvažiuodami iš miesto, vienoje degalinėje, pastebėjom "Super" klasės benzino. Skyrėsi kaina, vietoj 10 tks., kainavo litras 12tks., ir mažiau smirdėjo, kito skirtumo mes nepastebėjom, kaip ir daugiau tokio benzino degalinėse. Išvažiavus iš Yazd'o, pasitiko dykuma. Jokių namų ar žmonių, retai sutikdavom pravažiuojančią mašiną, bet kelias buvo geras. Keistas jausmas, kai nematai jokios žalumos, nei medžio ar krūmelio ar net žolės, aplink vien dulkių pilkuma.
Paveikslėlis

Chak Chak vienuolyną įsivaizdavau visai kitaip. Ruošdamasis kelionei, daug skaičiau apie lankytinas vietas. Taip sužinojau, kad Chak Chak - zoroastriztų vienuolynas yra įsikūręs dykumoje esančiuose kalnuose. (Zoroastrizmas - antra pagal senumą monoteistinė, Persų oficiali religija). Chak Chak vienuolyno vienuoliai, jau daugiau kaip du tūkstančius metų kūrena šventąją ugnį. Tikėjaus kaž ko tokio, kas dvelktų gilia senove ar bent ją primintų ją. Pats vienuolynas, kaip koks kregždžių lizdas, prilipęs prie kalno šlaito kuriame yra ola. Toje uoloje ir kūrena vienuoliai tą šventą ugnį.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Motociklus teko palikti žemai apačioje, stovėjimo aikštelėje, o patiems užropoti stačiais laiptais. Darbelis sunkus pasitaikė, reikėjo kelis kartus stot kvapui atgaut. Gerai kad kas kelis aukštus įrengtas vandens čiaupas-šaldytuvas atsigaivinimui. Pats vienuolynas, tai - naujų pastatų grupė, į kuriuos žvelgiant niekaip nepasakytum, kad jie vienuolynui priklauso. Paprastos plytų dėžutės primenančios Italijos kurortų poilsio namukus. Kažin kurioje laiptų aikštelėje pasiekėme sėdintį vyruką prie stalo, jis rankos mostu parodo mums stendą. Jame paveiksliukais parodyta kad turime jam susimokėti, viskas labai paprasta ir visiems kvailiems kitakalbiams turistams aišku. Susimokėjom pagal instrukciją ir lipom toliau. Galiausiai pasiekėm ir tą grotą. Prieš grotą, vėl panašus plakatas, tik dabar jau tas paveiksliukų pagalba aiškino, kad reikia nusimauti batus ir apsimauti tapkes, gi negalima prie šventos ugnies artintis purvinais batais. Nusimovėm savo baisius moto-batus, ir apsimovėm "šventas" tapkes. Susijaudinę ir pilni pagarbios baimės su tapkėmis atšlepsėjom į tūkstančius metų menančią uolą. Žiu, gi tas pats vienuolis kuris mus bilietavo, jau čia sėdi. Mums atėjus iš aukuro-skardinės, vos vos ruseno dūmai. Tas pats vienuolis, baltais marškiniais ir balta kepuraite su nacių erelį primenančiu ženkliuku ant kepuraitės, užmetė saują pagaliukų ir pasirodė dviejų tūkstančių metų ugnis, kurią iškart mes puolėm fotkint. Dar į smėlį įbedė kelis smilkalų pagaliukus, viskas, tikra šventovė. Pro uolos plyšius lašėjo vanduo, tikriausiai šventas, o kad mūsų nuodėmingos kojos jo nesuterštų, gavom apsimauti tas tapkes. Vietiniai žmonės kalbėjo juokėsi vis mus nužiūrėdami mus. Tai gi, po Schiraz'o mečetės, visiškas skurdas. Pasėdėjom ir žemyn, prie motociklų, reikėjo varyt, dar laukė Nain pilis ir Isfahanas. Reikia paminėt, kad vietą vienuoliai gerą pasirinko. Iš vienuolyno įspūdingai atrodė dykumos toliai.
Paveikslėlis

Buvau suplanavęs važiuoti net iki pat Bam miesto, kad pamatyčiau didžiausią pasaulyje drėbto molio pilį. Tačiau sutikti vietiniai atkalbėjo sakydami, kad pilis šiuo metu yra remontuojama ir pamatysit tik pilį juosiančius pastolius. Vietoj Bam pilies, patarė apžiūrėti Nain pilį ir sakė kad viską tada būsit matę. Kai atvažiavom į užsidėtą tašką GPS'e, kas turėjo reikšti, kad atvykom prie Nain miesto pilies, negalėjau patikėti, kad esam vietoj. Žiūrim molio krūva stovi, o jos vidurį ekskavatorius kažką kasa. Apvažiavau apgriuvusį senamiestį, nu jo, tikrai čia, ir vietiniai vaikai iš kažkur atsiradę patvirtino, kad čia.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paskutinė nuotrauka geriausiai perteikta mūsų nuotaikas. Karšta, dulkės aplink ir tiek kelio varyta, kad pamatytum tokią krūvą ... Šalia stovintis pastatas su ventiliaciniais bokštais kur kas įdomesnis buvo nei ta pilis. Kai dabar per tv pranešinėja, kad ISIS griauna antikos miestų liekanas, manęs nieko nestebina, Iraniečiai lygiai taip pat elgiasi tik pasaulis tyli. Nevertina žmonės, tai ką turi išskirtinio.
Prilėkę vaikai mums primigtinai siūlosi parodyt kokią tai vandens labai seną pompą. Man entuziazmas visiškai dingęs ir norėjosi, kuo greičiau šaut į Isfahaną. Gana man buvo tų "Must See" taškų. Raimis, gerietis, sakė nu važiuojam pažiūrėsim, gi nieko neatsitiks. Pakeliui važiavom pro kažkokius sodus. Kai kurie aptverti griūvančiom molio tvorom, kai kur nesuprasi ar laukiniai ar ne ten medžiai stovėjo. Vaikai sustojo prie vieno medžio kuris išlindęs iš pro griūvančios tvoros, skynė mums medžio vaisius ir nešė saujom, "žiūrėkit ir valgykit Pistacijos". Iki tol nebuvau, matęs kaip jos auga ir išvis kaip jos atrodo natūralios, ne kepintos.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Galiausiai vaikai atvedė mus prie tos pompos. Buvęs kažkada, matyt šulinys, dabar apgriuvęs molio statinys.
Paveikslėlis

Dar vaikai norėjo mums kažką parodyt, bet jau ir kolegoms užteko tų grožybių. atsisveikinom ir nulėkėm į Isfahaną.
Manęs kolegoms įtikinėti jau nebereikėjo, kad laikas yra atsisakyti tų ale visų "must see" objektų, tad patraukėm tiesiai į Isfahaną. Jau ir man norėjosi ištiesti kojas kondicionuojamame kambaryje ir paklajot ramiai po miestą, patinginiaut nuo motociklų.

Isfahanas iš perisų kalbos išvertus, reiškia pusę pasaulio, gerai jie apie save galvoja. Pats miesto dydis mūsų jau nebestebina, visi jų miestai milijoniniai, mums vis labiau primena kokie mes maži esam. Pagal seną patirtį brovėmės kuo arčiau centro, tikėdamiesi vėliau pasigaut kokį vietinį kuris parodys neblogą viešbutį. Visai netyčia, radom puikų, santykinai netoli centro, orientuotą į šeimynas viešbutį, nes visi kambariai turi mini virtuvėles ir po kelis miegamuosius. Mums pasirodė tobula, sumąstėm, kad pagaliau pasidarysim maisto artimo mūsų kultūrai.
Greitai nurengėm motociklus, apklojom "gūniom" išrikiavom palei paradinį viešbučio įėjimą. Žavios administracijos išsiklausinėjom ką mums būtina pamatyti ir patraukėm į, "Pusę pasaulio" miestą.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Išmaniuosiuose telefonuose sudėjom taškus kur mūsų namai, kad nepaklystume. Vietiniams kaip ir visada atrodėm šiek tiek ufonautai ir akies krašteliu jautėmės esami sekami.
Paveikslėlis

Pirmiausiai patraukėm į "gražiuosius sodus", bent taip sakė viešbučio administratorė, kad jie nuostabūs. Oi, kokie mes išpaikinti europiečiai esam. Vargani tie jų sodeliai. Nors ir dideli ir prabangesni lyginant su jau aplankytais, bet ... vistiek vargani. Fontanai - visai kaip sovietmečiu, iš aprūdijusių vamzdžių purškia vandenuką ir tai jau lygis. Vandenio vonia aplūžinėjusi, dažai atsilupę, visiškai jokios romantikos, ką paprastai čiurlenantis vanduo suteikia. Rožynai, sodininko žirkles paskutinį kart matę tikriausiai praeitais metais. Rožės labiau priminė erškėtrožių krūmus nei pačias tauriausias gėles. Tačiau vietiniams tai gražu ir mes jiems negadinom nuomonės, sakydami, kad tai pasakiško grožio nuostabūs sodai.
Paveikslėlis

Po gražiųjų parkų, nusprendėm, kad eisim lankyti mečetes. Tačiau po Shiraz'o veidrodžių mečetės, jau mums visos buvo šiaip sau. Tačiau vienoje pamačiau įdomų dalyką. Prieengy sėdėjo Mula, kuris "konsultavo" įvairiais Korano klausimais. Vėliau ir daugiau tokių pastebėjau, kai kur moteris sėdėjo ir tokią paslaugą teikė moterims. Reikia pažymėti, kad klientų jiems netrūko.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Man labiausiai patinka vaikščioti po vietinius turgus. Galvoju, kad jie labiausiai atsiskleidžia kaip gyvena vietiniai. Oho ką pamatėm. Pirmiausiai užklydom į auksakalių "paviljoną". Gaila, kad viskas buvo vitrinose ir niekaip nesigavo nufotografuoti grožybių, o ir vietinių veidai rodė, kad nepatinka tai ką aš bandžiau padaryti. Apyrankės, plačios ir permatomos, juose vaizduojami šokantys povai tigrai, atrodo, kad juos kas ten gyvus suspaudė ir auksu nudažė. Supratau, kad Irane yra geriausi auksakaliai, jų dirbiniai toli toli palieka mūsų auksakalių dirbinius. Reikia pripažinti, kad ir patys dirbiniai nepigūs buvo. Kai kurie kolegos gailėjosi, kad grynųjų nepakankamai turėjo tiems kūriniams įsigyti. Pats turgus apytuštis, nėra matyt pirmo būtinumo prekė.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Labai populiarūs tokie sidabro paveikslai ir nebrangūs, tikriausiai čia ir slypi jų populiarumas. Norėjau sakyti, atsigrožėję, bet ar gi galima kada nors atsigrožėt grožiu? Tai gi, pasigrožėję dirbiniais, patraukėm į pagrindinę Meidan Emam Imamo aikštę. Skaičiau, kad ji antra pasaulyje po Tian Minio aikštės pasaulyje.
Ieškant tos aikštės ir šiek tiek klaidžiojom, užkalbino viena vietinė mergina-moteris, mūsų dideliai nuostabai, atkišo ranką pasisveikinti. Net pasisiūlė mus palydėti iki pat tos aikštės. Eidama pasiūlė nusifotografuot kartu ir visą kelią nenutrūkstamai čiauškėjo apie Isfahaną. Paveikslėlis

Tuo ji mus labai stebino. Iki tol sutiktos moterys buvo labai drovios ir visaip vengė kalbėti, o ką jau kalbėti apie prisilietimą. Kai atėjom iki aikštės mes jai nuoširdžiai padėkojom ir nusiplovėm nuo jos draugijos, kas aiškiai jai sukėlė nusiminimą. Pati aikštė tikrai įspūdingo dydžio ir tikrai graži. Tačiau mums kur kas įdomesnis buvo esantis turgus, kuris įrengtas aplink aikštę juosiančiuose pastatuose, kas sudaro vieną ilgą tunelį-koridorių. O ko ten tik nėra, viskas ko tik reikia žmogaus gyvenimui. Tikriausiai mokant kalbą ir nuotaką galima ten rasti.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Man visuomet rytai asocijuodavosi su prieskoniais, ir tikrai tokios įvairovės nebuvau matęs niekur kitur. Vien šafrano radau kelias rūšis. Gedis greitai išsiaiškino, kad Isfahanietės kur kas drąsesnės ir dailesnės, su tuo nesutikt buvo neįmanoma.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Vyrukai apsidžiaugė, kad pagaliau surado panašius į save. Bandė susiliet su vietiniais. Tačiau, atvirkščiai gavo labai daug dėmesio iš vietinių moterų. Gal tiesiog pamislino, kad tokie nauji gražūs manekenai stovi.
Paveikslėlis

Prie drabužių ilgai neužsistovėjom, labai jau jie prasti ir labai nuobodūs. Visai kita suvenyrų, rankdarbių turgus. Dvi dienas po ten vaikščiojom ir niekaip atsigrožėt nepajėgėm. Vienoje parduotuvėlėje nuostabios šachmatų lentos ir figūros, kitoj įvairiausi indai skardiniai. Pirmą dieną, kadangi ėjom ratu aplink aikštę matėm tik pačias parduotuves, ant rytojaus šiek tiek paklaidžiojom aplink ir užėjom ištisus cechus šeimų. Vienos šeimos darė ruošinius, kitos juos dailino, trečios juos įmantriai spalvino.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Ar atkreipėt į žmonių nuotaikas, visi šypsosi. Aplamai pasirodė, kad Iraniečiai laimingesni žmonės, nors ir gyvena žymiai skurdžiau nei mes. Šiems amatininkams buvo didžiausias džiaugsmas, kad mes žavėjomės jų darbu to neslėpdami.
Taip bevaikščiojant ir sutemo. Patraukėm ant Siosepol tilto. Tai ilgiausias ir neva gražiausias tiltas, na tikrai esu matęs gražesnių. Rytiečiai yra rytiečiai moka jie girtis. Didesnį įspūdį paliko žmonių masės. Atrodė, kad visas miestas čia suvažiavęs. Palei upę nepraeisi, nes kur tik lygesnė vieta ten pasitiesę kilimus sėdi ištisos šeimos ar jaunimėlio kompanijos.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Žiūriu dabar į tilto nuotrauką ir galvoju, kad visai jis nieko, trūko tik normalaus apšvietimo ir būtų buvęs labai gražus. Dar mums beeinant link to tilto girdim, "Hi Boys! I found You" Žiūrim gi ta pati moteris, kuri mus link aikštės vedė. Akis išpūtėm, iš kur ji čia dabar. Priėjo prie mūsų ir kaip niekur nieko pasakoja, kad dabar pats laikas keliauti prie tilto, nes ten visi renkasi, siūlosi palydėti. Įdomu pasidarė, toks radikalus skirtumas. Iki tol visos sutiktos mūsų vengė kaip ugnies. Ir šiaip niekur nepastebėjau, kad moterys gatvėje šnekučiuotųsi su vyrais. O čia .... Ruošiantis kelionei buvau prisiskaitęs apie Dorovės policijos žygdarbius įvairiausius, ne gal tiek to atsisakėm tos draugijos.
Keliaudami namo matėm liūdną vaizdelį. Toliau nuo istorinio centro, šiek tiek nuošaliau, viena didelė šeima kūrėsi nakvynėj. ant šmiliaus virėsi vakarienė, moteris žindė savo kūdikį, vyras susirietęs ant kilimo miegojo. Kaip vėliau sužinojau, tai kaimiečiai atvažiavę į miestą uždarbiauti taip gyvena. O mes dar drįstame burnoti, kad blogai gyvenam. Nei vienas dirbantis žmogus Lietuvoje negyvena gatvėje su visa šeima.

Paveikslėlis

Važiuota 6 val.
Nuvažiuota 409 km.
Vidutinis greitis 59,4km./h


Paskutinį kartą redagavo Rimys 04 Lap 2017, 21:23. Iš viso redaguota 21 kartus.

Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema: Re: Three Brothers & Father in Iran
StandartinėParašytas: 04 Lie 2016, 01:39 

Užsiregistravo: 20 Kov 2008, 11:18
Pranešimai: 233
Super gerai perteikta viskas, labai smagu skaityt.
Noretusi ir toliau, kad testusi sitas aprasymas.


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema: Re: Three Brothers & Father in Iran
StandartinėParašytas: 11 Lie 2016, 16:00 

Užsiregistravo: 21 Rgs 2009, 18:44
Pranešimai: 47
Akivaizdu bet ne įtikėtina :D


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema: Re: Three Brothers & Father in Iran
StandartinėParašytas: 23 Spa 2016, 11:23 
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 20 Geg 2015, 16:40
Pranešimai: 43
Ačiū už pasakojimą. Puikūs įspūdžiai!

_________________
http://www.motociklininke.lt/


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema: Re: Three Brothers & Father in Iran
StandartinėParašytas: 30 Sau 2017, 12:33 

Užsiregistravo: 23 Gru 2009, 16:15
Pranešimai: 187
09.07

Tikiuos, labai neužknisau. Sunkiai man sekas prisėst ir viską surašyt taip kaip noriu, nors ir noro labai daug turiu. Tai gi, stumiuos iš lėto kelionės dienomis toliau.

Išsimiegojom ir visą dieną pašventėm poilsio ir lauktuvių pirkimo diena. Neskubėdami kaip kokie meškiukai-tinginukai, išsiridenam į miestą. Vėl viskas tas pats, kas ir vakar, išskirtinis atvejas - Persiškų kilimų pirkimas.
Pirmiausiai mus turguje pasiveja, koks tai ale Editos (Gidės kuri mums suteikė nemažai info apie Iraną), draugas. Sako užeikit pakalbėsim, arbatos išgersit pailsėsit, atsipūsit nuo dienos kaitros :) . Žinau kuo tai baigsis, bet vis tas smalsumas. Ar galėjom pasielgti kitaip? Į svetingumą atsakyti šaltumu, baisiai nemandagu. Mes, tai stengėmės būti mandagūs. Na ir prasidėjo. Jis mums savo kilimus gražiausius tik meta meta ant grindų, vis rodyti ir tą ir aną. O gražumas, o mandrumas koks ir nesibaigiančios krūvos tų grožių.
Paveikslėlis

Užsikabino. Ir dar kart įsitikinau, kad aš ne derybininkas ir juo labiau ne verslininkas. Nusižiūrėjau vieną kilimą už 150 Eu. Mano galvą nusiderėjau gerai "net" 50 eu., iki 100 Eu, kol į derėtis nepradėjo Virgis. Jis pirmiausiai nustatė visiškai abejingą veidą kilimams, ir net su internacionaliniais žodžiais, kurių kilmė didžioji Rusija, Virgis aiškiai dėstė, kad už tokią kainą jis tikrai nepirks. Žinoma, iranietis tuos "spalvotus" žodžius puikiai suprato ir tikriausiai paakintas jų nuleido kainą nuo tos pačios sumos kurios ir aš derėjausi iki 50 Eurų. Kietai jis ten su juo susiėmė, bet rezultatas gavosi geras. Žinoma, mano veidas persikreipė, nes geriama arbata kaip tai tapo rūgšti. Tai pastebėjęs pardavėjas, paklausė ko toks mano rūškanas veidas pasidarė. Aš jam visa be gėdos jausmo išpyškinau, kaip jaučiuosi jo baisiai skaudžiai įžeistas. Žinoma, jis labai apgailestaudamas ir atsiprašydamas, kaip kompensaciją atidavė man 10 Eu, kad bent kaž kiek arbata taptų saldesnė. Deja, tai dar labiau mane suerzino, bet daugiau nuotaikos jis man kelti nesiruošė. ;) Va kaip rytuose prekiaujama. Kilimai nebuvo patys kiečiausi kuriuos mes pirkome, bet vis gi persiški, grynos vilnos, bus ką prie lovos pasitiest ir svarbiausiai nuolatos primins įspūdingą kelionę kiekvieną rytą.
Nuotaiką kažkiek praskaidrino, kai su kitais pardavėjai bandėm pasiderėti dėl kitų kilimų, o kaip atspirties tašką pasirinkę sumokėtas, už savo kilimus, kainą. Tai kiti pardavėjai, net į kalbas nesileido.
Eidami namo, pro kažkokią kilimų parduotuvėlę, pardavėjas mus pakvietė į savo parduotuvėlę, sako pažiūrėkit kokių kilimų turiu ir nesvarbu, kad jau buvom apsipirkę. Na ir parodė jis mums stebuklų. Nebūčiau niekada patikėjęs, kad tas pats kilimas gali būti dviejų pusių, kad keičiant saulės apšvietimą keičiasi netik spalvos bet ir vaizdas ant kilimo, visai kaip sovietmečio plastmasiniai kalendoriukai. O koks švelnumas ir lengvumas tokių kilimų. Žinoma ir kaina įspūdinga ~50 tks dol. Problemos nėra, jei ir neturėsit grynų pinigų, toje parduotuvėje galima buvo atsiskaityt ir VIZA kortele, ko niekur kitur nebuvo įmanoma padaryti. Paklausus kaip tai čia pas jį galima o kitur ne, pasirodo žmonės užguiti sankcijų priversti mąstyti, kaip apeiti įvairius draudimus. Tai pinigus perveda ne į Irano piliečio sąskaitą, bet į Dubajų, o ten įvairiais keliais parkeliauja pas pardavėją. O svarbiausia, kad kilimo nereikia vežti ant motociklo, jį paprasčiausiai atsiųs paštu ir nereikės papildomai mokėti.
Paveikslėlis

Ir dar. Irane, kas jaučiat nostalgiją sovietinei technikai, galite nusipirkti NAUJĄ ;) :shock: Iž'ą
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Važiuota 0 val.
Nuvažiuota 0 km.
Vidutinis greitis - km./h


09.08
Vakarykščiai nusprendėm, kad Irano jau gana. Braukiam likusius ir neaplankytus "must see" taškus ir tiesiu taikymu varom Gruzijon. Ten atsigausim, šiek tiek užsiimsim, kaip viens žmogus nesenai rašė, "Alco kultūra".
Atsisveikinam su žaviąja administratore, pasidarydami bendra nuotrauką atminčiai ir įkelią.
Paveikslėlis

Varėm, nesidairydami ir smaugėm rankenas kaip tik mokėjom. Važiavom pro "Karavn Saraj" iš išorės ir viduje gerai išsilaikęs, bet nesutvarkytas ir apleistas. Kai gerai įsižiūrėjom, pastebėjom kad sienos suvarpytos įvairaus kalibro kulkom, kai kur sienos net nutaškytos krauju. Iškart vieta tapo kraupi ir nesvetinga, matėsi aiškiai kad būta stipraus susirėmimo vieta.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Saulių mes nepaišėm, jas puikiai ir vietiniai moka paišyt. ;)
Kolegas įkalbėjau dienos metu užsukti į "Pasaulyje didžiausią urvą" - Ali Sadr Cave. Na kad tai Irano turistų lankomiausias objektas - panašu. Nuo pagrindinio kelio, kuris jungia du milijoninius miestus Isfahan'ą ir Tabriz'ą, nuvestas dar "krūtesnis" su apšvietimu ir išklotas trinkelėmis ir tas keliukas nuo pagrindinio kelio tesėsi "tik" 7 km. Aikštelė mokama, tokią matėme Persopolyje. Tad prisimindami praeitus nuotykius, nusprendžiam netaupyti ir klausyti kažin kokio tai apsauginio, kuris parodė kur reikia statyti motociklus. O mašinų kiek :shock: , muzika kala, turgaus pavilijonai primena Palangos Basanavičiaus gatvės pradžią, kur bobutės visokiausius niekus pardavinėja. Šiaip ne taip susirandam kasas. Kol stovim eilėje bernai rando užsiėmimą, gan mielą -
Paveikslėlis

Vietinis išmokęs kanarėlę ant praeivių užtūpti, uždarbiauja greit nufotografuodamas ir paskui įkyriai siūlydamas padarytą nuotrauką. Iš mūsų nedrįso prašyti užmokesčio, laikėsi gan pagarbiai ir tikriausiai daugiau jam suteikėm džiaugsmo pagirdami jį ir jo šauniąją kanarėlę.
Nuotaika iškart dingo kai sužinojom kiek reikės mokėti už ekskursiją į urvą, tiksliai neatsimenu, bet kaž kas ~80 dol. "Každamu". Geriausia reakcija šių "berniukų" į naujieną. Kas kaip moka taip reguoja :mrgreen:
Paveikslėlis

Paklausinėju vietiniu kiek jie moka, nes kainos nurodytos tik jų raštleva, kurios taip ir neperkandom. Išsiaiškinom kad vietiniui kainuoja apie ~ 5 Eu. Na jau ne, mes tokio skirtumo nesiruošėm mokėt, tad pikti ir tai demonstruodami stovintiems eilėje, patraukėm prie motociklų. Tik paėjėjus kelis metrus pasivijo koks tai darbuotojas ir beveik užrankos paėmęs mane nusivedė vėl prie to pačio kasos langelio ir į ranką įbruko telefono ragelį. Iš ten pasigirdo malonus moters balsas, kuris maloniai atsiprašė, kad įvyko labai negražus nesusipratimas ir mums reikia tik susimokėti po 40 Eu. Jau šis tas - pusė pirmos kainos, bet vis tiek daug kartų daugiau nei vietiniams. Maniškiai jau išvis nesileidžia į kalbas. Aš dar kart jai padėkoju o ji, klausia "Kiek jūs galit mokėti" Atsakiau kad mielai mes sumokėsim tiek kiek ir vietiniai moka. Tada ji apgailestavo kad tokių bilietų nėra. Kolegom atsibodo klausyti mano šlebždavojimo ir patraukė jau vieni prie motociklų, numoję ranką į šį reikalą. Teko ir man padėti ragelį ir greitai vytis beeinančius savo draugus. Atėjom prie motociklų, kalbėjom, kad va, baigėsi Persija, prasidėjo Aserų žemės,(Rytų Azerbaidžanas) ir baigėsi žmonių svetingumas ir kultūra. Besidedant šalmus, uždusęs atlėkė žmogelis. Atsiprašydamas sakė galit pirkt bilietus už 10 Eur. Tačiau jau mes buvom galutinai apsisprendę nebeeiti, tad neva pikti išvažiavom ieškoti kur pavalgyt. Tam pačiam miestelį pamatėm didelę valgyklą-restoraną, pagal aplinka nesuprasi kokio tai lygio maitinimo įstaiga. Mums dar net normaliai nesustojus, greitai prišoka oficiantas, padeda net motociklus ant kojelės pastatyti. Palydi prie stalo, padeda meniu, kad išsirinktume ką valgysim. O ten viskas vietine rašyba pateikta. Nesuprantam net kokios kainos, o ką kalbėt apie koks ten maistas surašytas. Rodydami į aplink valgančius piliečius, šiaip ne taip užsisakom. Tik kaž kuris iš mūsų, dėl visa pikto paklausia kiek teks mokėt už valgį. O oficiantas net nemirktelėjęs sako 2 milijonai (mūsų ~57 Eur). :evil: Oh ! Gera suma. Mes stojam eit lauk. Oficiantas bandė paaiškinti, kad tai Realais o ne Tomais 2 milijonais. (1000 Tomas = 100000 Realų). Mes pasakėm, kad vistiek mums per brangu. Tada iš kažkur atsirado administratorius, oficiantą piktai pavarė, perbraukė sumą ir užrašė lygiai 1 milijoną Realų, kas mūsų pinigais ~ 25 Eur. Brangu Irane, bet jau mes 4 tiek mokėti galim. Dar kart įsitikinau, kad turistinėse vietose rytuose tave visaip stengsis išdurt ir turi būt atidus, jei nenori permokėt kelis kartus.
Likusią dienos dalį varėm beveik iki saulės laidos, pasilikau 0,5 val įsikūrimui, buvom apsisprendę, miegosim viešbutį. Vakarop dar ir lietaus gavom. Teko antrą kartą panaudot lietaus kostiumus Irane, Tik šį kart rimtas lietus buvo ir pakankamai vėsu pasidarė vakare. Visgi traukėm jau į šiaurę.
Viešbutį tikėjaus rasti pagal patikrintą formulę, pasigauti vietinį ir jis tave nuveda prie viešbučio. Deja, šį kart sekėsi sunkiau, nes lijo ir vietinių "motorolininkų" nebuvo gaudomų. Teko pasinaudoti GPS'o rekomendacijom, deja jis kelis kartus nurodė į neaišku ką, nes sutikti žmonės, tuose pastatuose kur GPS'as rodė viešbutį, gūžčiojo pečiais ir padėti neko mums negalėjo. Tiesa, vienas vietinis buvo pasišovęs mus apnakvindinti, bet sužinojęs, kad mes su 4-iais motociklais, apgailestavo, kad neturės kur jų saugiai įvaryti. Radom Viešbutį už miesto įsiskverbusį tarp apleistų statybų. Buvom vieninteliai jo svečiai, tad administratorius leido išsirinkti kambarius, o pačius motociklus, kad nesulytų per naktį, liepė suvaryti į garažą-sandėliuką.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Važiuota 7 val.
Nuvažiuota 658 km.
Vidutinis greitis 93 km./h


Paskutinį kartą redagavo Rimys 04 Lap 2017, 21:33. Iš viso redaguota 1 kartą.

Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema: Re: Three Brothers & Father in Iran
StandartinėParašytas: 02 Vas 2017, 10:16 

Užsiregistravo: 16 Lap 2016, 10:05
Pranešimai: 4
Miestas: Plungė
Norim dar.. :roll: :wink:


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema: Re: Three Brothers & Father in Iran
StandartinėParašytas: 06 Vas 2017, 10:34 

Užsiregistravo: 23 Gru 2009, 16:15
Pranešimai: 187
Na, jei dar, tai dar! ;)

09.09

Kylam anksti. Viešbutis visiškai tuščias, net jokio darbuotojo nerandam. Vakarykščiai buvom perspėję administratorių kad pusryčius norėsim valgyt bent jau 8 valandą. Tačiau jokio stalo padengto neradom. Išsidrąsinę net į virtuvę buvom įėję, bet ir ten nei gyvos dvasios. Iki 8.30 h., pašliaužioję po viešbučio užkambarius ieškodami darbuotojų, nusprendžiam, kad negaištam daugiau laiko, o varom link sienos. O čia naujas bajeris, nerandu moco raktų. Perverčiu visą kambarį, gal kur užkrito? Neapsikentęs net baldus visus perstumdau kambario, nieko. Šoko į pagalbą ir kolegos. Perkratom jau ir vestibiulį viešbučio, gal iš drabužių iškrito kai nėrėmės iš lietaus kombinezonų, niekur nėr. Na, nieko gero, nervas ima o jau ir varyt laikas, ir kur ieškot. Dar kart nueinu iškrėst kambario, gal kur pražiūrėjau, nepastebėjau. Buvau jau be prarandąs viltį rasti. Ruošiausi traukti atsarginius raktus, kuriuos panašiam atvejui, dėl visa ko, buvau užsislėpęs motocikle. Man besiknisant, girdžiu Raimis rėkia "Ei, radom, varyk čia!" Pasirodo, kai vestibiulyje išsinėrėm iš šlapių kombinezonų su Virgiu susikeitėm netyčia "lietnykais", o aš raktus buvau palikęs kišenėje. Išvada vienodi "lietnykai" įveda sumaištį :). Sugaišę nemažai laiko raktų paieškai, pagaliau paliekam bundantį viešbutį ir patraukiam link Irano-Turkijos sienos. Diena nuostabi, jokio vėjo, ne karšta vienas malonumas važiuoti. Chebra ir pasileido, metė mano vadovavimą išsiaiškinę kokia kryptis, taip jau baisiai norėjo palikti Iraną. Tabriz'ą pralėkėm kaip vietiniai nardydami tarp mašinų. Tabriz'as 1,5 milijono žmonių gyvena, tad įsivaizduokit koks eismas. O kaip jau minėjau, Irane niekas nepripažįsta šviesavorų, jei jie ir būna, tai spalvas jie keičia sau, o ne eismo dalyviams. Nardymui tarp mašinų puikiai pasitarnavo pasikabėjimo įranga. Pirmas važiuojantis duodavo komandas kokios kelio pusės laikytis ir taip per miestą pralėkėm 110-130 km/h. Visiems rekomenduoju taip nesielgti, labai pavojinga ir chuliganiška, bet labai smagu ir adrenalino užsikroviau visai dienai. Nu nu nu, kaip negalima :oops:
Kai ruošiausi Irano kelionėj, buvau susidaręs Mečečių ir dykumose vaikščiojančių kupranugarių šalies vaizdinį. Mečečių tikrai daug ir tas pirmasis vaizdinys pasitvirtino, o va su kupranugariais ne. Visos kelionės metu jų instinktyviai dairydavausi, bet taip ir nemačiau. Ir štai, paskutinę kelionės po Iraną dieną, va palei kelią visa banda jų. Koks džiaugsmas pamatyti tai ką norėjai ir būnant jau praradus viltį tai pamatyti. Tikra Dievo dovana.
Paveikslėlis

Prieš sieną likus kokiam pusšimčiui kilometrų užmatėm keistą dviratininką mums mojuojantį. Teko apsisukt ir pasilabint su keistuoliu.
Paveikslėlis

Pasirodo, tai besąs Prancūzas, keliaujantis aplink pasaulį dviračiu ir jau grįžtantis namo. Na, kad jis jau beveik apie visą pasaulį apvažiavo, patikėti nebuvo sunku. Vien jau žiūrint į jį buvo matyti, kad tai tiesa. Drabužiai drabužėliai sunkiai nusakomos spalvos. Ausinių laidas lyg buvęs kažkada baltas, dabar jau tapęs haki spalvos, pirštinės tai karpinių, skiaučių - uždangalas ant rankų. Nepaisant viso to vaizdelio, nuoširdi pagarba tam žmogui iš mūsų komandos buvo. Mes tarsi kokie pižonai ant motociklų susidėję, beveik, visą gyvenimą keliaujam ir save laikėm kietais. O štai va žmogelis beveik tuščiomis baigia apkeliauti visą pasaulį. Jis iš mūsų norėjo sužinot ar Irano - Turkijos siena dirba ištisą parą, kiek žinojau darbas 24 h. Palinkėję vieni laimės nulėkėm kiekvienas savo greičiais link užkardos. Mazargad'o mieste paskutinį kart užsipilam pilnus bakus klaikiai smirdinčio, bet taip pat klaikiai pigaus benzino. Išsileidžiam likusius Iranietiškus pinigus ir vėl į tą pačią muitinę. Tik šį kart mes jau gudrūs ir baimės, kaip ten viskas bus, nebėra.
Atlėkę random tuos pačius muitinės "darbuotojus", kurie iškart prie mūsų prisistatė su savo paslaugomis, tik jau šį kart, mes kainas bandėm diktuoti. Jie nesispyriodami sutiko. Mes jiems ramiai atidavėm dokumentus, suėjom į mutinės patikros punktą, nes ten veikė kondicionieriai ir bovo šiek tiek vėsiau. Na ir vėl stebėjome Rytų muitinės darbo subtilybes. Oi, kokie mes laimingi, kad gyvename europoje ir nereikia žemintis prieš kiek vieną valdininkėlį. Vietiniai, Iraniečiai, prisikrovę visokių skudurų iš Turkijos bando juos parsivežti Iranan. Muitininkai, bando iš jų pasipelnyti, vaidindami piktus ir neva konviskuodami prekes, nes maišai viršija svorį. Muitininkai rėkia ant "keliautojų", tempia jų maišus į konfiskuotų daiktų sandėlį. "Keliautojai-prekiautojai", garsiai, it vaikai, verkia, rėkia, griūna po muitininkų kojomis, bando išplėšt tas tašes iš jų rankų ir taip abu bardamiesi ir stumdydamiesi nueina į tą sandėlį. Ten dar patriukšmavę išeina jau atskirai ir vienas su kitu kalbėdamiesi šiek tiek maloniau. O ir tašė jau "keliautojo-prekeivio" rankose. Tas pats spektaklis kartojamas su keik vienu žmogumi. O mes kaip kokie žiūrovai sėdim ir vaidinam, kad mums šis spektaklis visai neįdomus. Mintyse galvojau, kad visai neblogai, tie "tarpininkai", jei gu mus taip reikėtų stumdytis? O dabar va, sau sėdėjom žiopsojom ir niekas net prie mūsų motociklų patikrint nėjo, galėjom kad ir atominę bombą vežtis. Galiausiai iš kažkur išlindo mažas, bet baisiai piktas žmogeliukas, o koks kilo tada armydėlis. Muitininkai pradėjo lakstyt į visas puses. Keliautojai iškart griebė savo tašes ir kaž kur dingo. Neliko nei vieno norinčio keliauti į Iraną. Stojo mirtina tyla. Tada pastebėjom, kad tas žmogeliukas su štampavo mūsų Carnetus, pasus ir atidavė mūsų "muitinės tarpininkui" ir mažas piktas muitininkas išėjo iš savo kabineto. Kaip dingo nepastebėti "keliautojai-prekiautojai" taip jie ir vėl atsirado. Ir vėl spektaklis prasidėjo. Mums atidavė "muitinės tarpininkai" dokumentus, susimokėjom nesiginčydami ir patraukėm Turkijos pusėn. Deja, mūsų ten niekas nelaukė. Vartai uždaryti ir nieko neleleido. Taip prakimarinom cielas 2 val.Paveikslėlis

Paveikslėlis

Kai atidarė vartelius, viskas greitai ir formaliai. Štampukus į pasą takšt takšt ir Good Luck my friend.
Deja kol sulaukėm to Good Luck Turkiško, pradėjo ir temti. Šiek tiek pavažiavus nuo Irano - Turkijos sienos, visu savo didingumu pasirodo Ararato kalnas
Paveikslėlis

Man kilo mintis, nakvoti Ararato kalno papėdėj kur nors. Sakiau, bus nerealus vaizdas ir galėsiu girtis visą gyvenimą, kad miegojau Ararato papėdėje. Sustoję palei Araratą esančiame kaimelyje nusipirkti duonos vakarienei, buvom patikinti, kad prie kalno negalima nakvoti jokiais būdais. Tiesiog kareiviai saugo kalną ir visus turistus - alpinistus kurie nėra su jais suderinę, yra išvaromi. Teko nosis nukabint ir ieškot viešbučio. O čia jau ne Iranas, kad vietiniai dėl užsieniečio galvą pamestų ir čiuptų rodyt visus esančius viešbučius. Teko patiems ieškoti.Paveikslėlis

Pasirinkom bent viešbutį "Ararat" pavadinimu. Jei negalima palei kalną miegoti, tai bent jau jo vardu pavadintame viešbutyje. Buvome priimti labai šiltai, Kurdai myli Lietuvius. Liepė motociklus suvaryti į vestibiulį ir nesvarbu, kad jis buvo labai mažiukas. Šiaip ne taip sustatėm juos kad kuo mažiau maišytųsi ant tako.
Paveikslėlis

Viešbutis turėjo ant stogo labai fainą terasą - restoraną. O koks tą vakarą buvo skanus alus.Paveikslėlis

Na, šiek tiek neramino tamsoje be įspėjamųjų švieselių skraidantys kariniai malūnsparniai. Keistas jausmas girdėti jų keistą variklių didelį gausmą ir virš galvos praskrendantį malūnsparnio įžiūrėti tik šešėlį. Jei būtume miegoję šiame miestelyje prieš Iraną, manau dar labiau būtume įsibauginę, dabar į tai žvelgėme visai kitaip. Barmenas paaiškino, kad Turkija sustiprino puolimą prieš Kurdus Irake ir Sirijoje. Todėl ir skraido malūnsparniai, o miestelyje paskelbta komendanto valanda. Dogubayazit'e gyvena dauguma Kurdai, tad nenuostabu kad barmenas apie Turkijos vykdomus karinius veiksmus kalbėjo piktai, o Turkai paskelbė komendanto valandas. Pačiame miestelyje, galima sakyti yra dar vienas miestas - Karinis dalinys. Atitvertas spygliuota viela, saugomas įtvirtinimuose ginkluotų kariškių. Nori ar nenori, jautėm ore tvyrančią įtampą, kurią laikas nuo laiko sustiprindavo pasigirstančios šautuvo salvės.

Paveikslėlis

Važiuota 7 val.
Nuvažiuota 692 km.
Vid. greitis 96 km/h.


09.10

Ryte, kas jau darosi įprasta ilgai nemiegojom. Su pirmaisiais viešbučio gyventojais, kurie ir nekantravo kažkur vykti, sulaukėm pusryčių. Belaukdami ir neturėdami kuo užsiimti, ant viešbučio holo sienos, užmatėm Lietuvių alpinistų grupes, įsiamžinusias Ararato kalno sniegynuose. Malonu matyti saviškius ir dar matomiausioje vietoj iškabintus. Meaišku tik kodėl, ar kad esam mylimi ir gerbiami, ar kad mūsų vėliava labai jau panaši į Kurdų.
Po pusryčių greitai susipakavom šmutkes, juk laukė Gruzija.
Paveikslėlis

Diena, pagal mano planą, turėjo būti trumpo važiavimo, bet už tai gražaus "Endurinimo" ~300 km. Oras mums tai ir žadėjo. Pirmas taškas Ishak Pasha rūmai, kuriuose su Raidu buvom 2012 m. Ech, tas Turkijos gamtos grožis, atsistebėt negali kokia gali ji būti skirtinga ir graži.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Atvažiavus prie rūmų juos radome uždarytus - dar anksti darbui. Sužavėti gamtos grožiu ir ryto gaiva, nusprendėm, nelaukti stoviniuojant, o pasivažinėti po aplink esančius kalnus. Vienu žodžiu - pa endurinti užsimanėm.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Kaip tu tokiais keliais susilaikysi nepasivažinėjęs. Deja, gamtos turtingumui didžiulis akibrokštas - vietinių skurdumas. Dar 2012 m. tai stebėjaus ir gailėjau jų. Praėjo keletas metų, bet niekas nepasikeitė. Taip gyvena kaimo žmonės:
Paveikslėlis

Kalnuose užtikom dar ir taip gyvenančių.
Paveikslėlis

Kol mes gėrėjomės vaizdais, prie mūsų priėjo maža mergaitė, kaip koks priklydęs šuniukas. Nemokėdama mums nieko pasakyti, šypsojosi nuostabia šypsena ir vis žingsnis po žingsnio artėjo. Matydami jos skurdžius drabužėlius, negalėjom jos neapdovanot. Kiek tik turėjom saldainių visus atidavėm. O kiek laimės jai buvo.
Paveikslėlis

Dabar žiūriu į nuotrauką ir matau kaip viskas puiku - gražu. Tą kart, ne daug trūko iki ašarų, matant tokį skurdą, bet nuoširdų, nesuvaidintą džiaugsmą vaiko akyse.
Grįžom prie rūmų, o jie vis dar uždaryti, nors jau gerokai po 9 val., buvo. Aplink nei gyvos dvasios. Tik mūsų motociklai :)
Paveikslėlis

Nusprendėm nelaukti ir pasileidom link Georgijos :)
Keliuką planavau, kaip įmanoma kad daugiau pasisukinėtume žvyrkelio kelias. Galiausiai su laukiau biški murmesio. Supratau murmančius, man tai kas važiuot pirmam - kaifas, paskutiniam - dulkinas mazochizmas. Atlėkėm iki Armėnijos pasienyje buvusio šilko miesto Ani griuvėsių.
Paveikslėlis

Truputi pasisukinėjam. Bernai man prigrasino, kad daugiau jokių žvyrkelių, Enduro gana. Teko šiek tiek pasiderėti. Ruošiantis kelionei buvau nužiūrėjęs labai gražų kelią palei ežerą link naujo Turkijos-Gruzijos perėjimo sienos ir tikėjausi, kad mums atvykus ji jau dirbs. Paaiškinęs, kad mes taip sutaupysim mažiausiai 100 km., gavau leidimą Endurui. 8) .
Paveikslėlis

Ech, kaip man buvo faina. Sutarėm, kad išsiskleidžiam, kad vienas kitam nekeltume dulkių, o susitinkam ant sankryžų kur reikės keisti kryptį. Buvo visokio kelio, šiek tiek ir asfalto, bet daugiausia žvyro. Žvyrkeliai taip smagiai buvo vingiuoti, gaila kad kartkartėmis už posūkio rasdavai visai palaidų akmenų, tad nelabai galėjau atsipalaiduoti, trūko Endūro įgūdžių smagiam rankenos sukimui. Už tai, iškart pasireiškė mūsų Endūro veterano Gedo sugebėjimai. Neapsikentęs mūsų lėto važiavimo smagiais keliais, nėrė į priekį ir jau neužleido lyderio pozicijos. Trumpam ramumo įvedė nuo kelio nulėkusios mašinos vaizdas.
Paveikslėlis

Save pasiguodėm, kad ji nulėkė nuo asfaltuoto kelio, o mes tai kvailiojam ant žvyrkelio. Raimis pastebėjo, kad jo moco stabdžiai pradėjo cypauti labiau, pasirodo galiniai jau visai ant pabaigos, nieko turėjom mes jų įsidėję keletą komplektų. Pasikeitėm ant kelio, vietiniams sukeldami labai daug smalsumo.
Paveikslėlis

Taip važiuodami įdomiais keliukais privažiuojam iš tolo matomą Turkijos ir Gruzijos muitinę.
Paveikslėlis

Apsidžiaugėm, kad tuoj būsim Gruzijoje, pas Ziūnės nurodytą "Gogą". Deja, per anksti pradėjom džiaugtis. Įvažiavę į muitinės teritoriją pamatėm, kad vyksta tik statybos darbai, o muitinė dar nedirba.
Paveikslėlis

Nesiseka su tom muitinėm man šioj kelionėj. Įdomumo dėlei, ir šiandien dar ji neatidaryta. Vietinis statybininkas išaiškina kuri muitinė dirba, pats susirandu trumpiausią kelią, kad kuo greičiau nuvarytume pas "Gogą". Visi tikriausiai Endūro keliautojai žino, kad trumpiausiais kelias toli gražu nėra greičiausias. Tai gi, ir mano pasirinktas maršrutas nebuvo greičiausias, bet kokie vaizdai :shock: aš apšalęs buvau. Pavažiuoji kelis km ir stoji grožėtis, nerealu.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Keliai ir įdomūs. Vieni pilki kaip ir mūsų, dulka ir kaip mūsų. O va, raudoni tai gėris. Nusprendėm kad jie metalo rūdos pagrindu padaryti, net nedulka. Išvažiuojant galvojau, kaip pa Endurint biški, tai vakarop jau galvojau, kaip būtų faina ramiai atsisėdus važiuoti, greičiau jau tas asfaltas prasidėtų ir nesibaigtu.
Paveikslėlis

Varganas kalniečių gyvenimas, bet širdys jų plačios ir gražios, kaip ir juos supanti gamta. Pakylu į kokį tai eilinį kalną, kurio šlaite keli apgriuvę namukai stovi. Iš tolo mane pamatęs vietinis, rankom mojuoja, kad stočiau. Nemokėjo jis nei anglų nei kokios kitos kalbos, bet puikiai gestikuliavo rankomis. Stojom visi. Atnešė jis greit arbatos, bulkos, sviesto, sūrio naminio, puikiausią ir skaniausią vakarienę gavom. Sėdėjom ant žolytės kaip karaliai ant persiškų kilimų ir valgėm skaniausią maistą kelionėj.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Atsisveikinom, atsibučiavom kaip seni geri draugai, seniai nesimatę ir vėl greit nesimatantys. O štai ir vietinių namai, ar matot kur namas? Tiksliau juos reikėtų vadinti ne namais, bet urvais.
Paveikslėlis

Iš pradžių net nesupratau kas tai, bet vėliau pastebėjau satelitines antenas kyšant. O štai kuro atsargų rietuvės žiemai ant tvorų džiūsta:
Paveikslėlis

Tokios kelionės labai pasitarnauja, kad suprastum kaip gerai gyveni.
Dulkini ir pavargę, bet laimingas, bent jau aš, pasiekėm Turkijos-Gruzijos užkardą ir ši jau veikianti. Greit pereinam Turkų patikrinimą ir va, Gruzija.
Paveikslėlis

Bernai atsigauna. Muitininkė mergina ir dar kalbanti rusiškai. Vyrai prisimena meilikavimo bajeriukus, į kuriuos gruzinė reaguoja kaip tikra koketė. Taip linksmai kertam ir Gruzijos sieną. Deja, laikas ne mūsų naudai. Užlekiam į artimiausią degalinę, o ji Lukoil. Išgeriam po kaušą kavos. Pastebėjimas, Gruzijos degalinėse kavą daro, tiksliau aparato migtuką spaudžia "baro darbuotoja", nors kavos aparatas lygiai toks pat kaip ir mūsų degalinėse. Na, dar ją ir atneša prie staliuko. Tai atsimenu, nes mums patiems neleido kavos pasidaryti, o reikėjo laukti "baro darbuotojos" kol ji ateis, o ji ėjo tikriausiai iš labai toli, nes kol atėjo jau ir smarkiai sutemo. Kolegos jau pradėjo ir kitus planus siūlyti, kad gal nevarom iki Varzia o miegam kur arčiau. O aš stengiausi juos perkalbėt ir sakyt kad čia visai netoli ir kelias geras bus. Reikia pripažinti, kad gera buvo tik kelio danga. O kelias vingiavo kaip pašėlęs. Mes tokius kelius Lietuvoje mėgstam "Uošvės liežuvio" vardu vadinti. O tamsu, nors į akį durk. Matai tiek, kiek šviesos apšviečia. Posūkius užstoja uolos, tai net nežinai kokio staigumo tavęs posūkis laukia. Visą likusį kelią dirbom ir toliau išsijuosią, gera buvo tiek, kad dabar atsisėdę bent jau važiavo ir davėm pailsėt kojytėm. Šiaip ne taip pasiekėm mes "Gogą", kur mūsų laukė nuklotas stalas maistu ir gruzinišku vynu.
Paveikslėlis

Iš kart dingo visas dienos nuovargis. Ilgai mes ten tą vakarą dar dainas ir tostus vingiavom. Nors diena ir buvo labai sunki, jos vargą nustelbė matyti vaizdai ir kelių gražumas. Šią dieną laikau geriausią šios kelionės.
Paveikslėlis

Važiuota 11.30 val.
Nuvažiuota 519 km.
Vidutinis greitis 45 km/h


Paskutinį kartą redagavo Rimys 04 Lap 2017, 21:50. Iš viso redaguota 1 kartą.

Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema: Re: Three Brothers & Father in Iran
StandartinėParašytas: 06 Kov 2017, 13:30 

Užsiregistravo: 23 Gru 2009, 16:15
Pranešimai: 187
09.11

Rytas prasidėjo labai jau "Lazy", dėl tam tikrų priežasčių. Dideliai mūsų nuostabai, dušą radom užimta ir jau už bukintą. Pasirodo, kad "Gogos namai" tikri svečių namai. Be mūsų dar miegojo: Lenkė, Ukrainietė, Ispanas ir Rusaitė. Šiek tiek ne faina buvo į juos žiūrėt. Ne, ne dėl jų tautybių, tiesiog vakarykščiai buvom šauniai su šeimininku patriukšmavę, kad net kaž kas iš jų kelis kartus prašė leisti jiems miegoti. Tikriausiai nelabai jiems tokia nakvynė tiko, mums labai :roll: Pusryčių stalas visus nepatogumus ištirpdė. Smagu pasikalbėti, pajuokauti su bendraminčiais keliautojais.
Paveikslėlis

Smagu buvo žiūrėti, kai po pusryčių pradėjo visi skirstytis savo kelionės kryptimis. Vaizdas kaip kokioje alpinistų bazėje būtume miegoję. Kuprinės didžiulės ant mergaičių pečių, per kurias nelabai ir matėsi kas jas neša, rodos pačios krypuoja. Atsisveikinom atsibučiavom, rodos visą naktį kartu būtume praleidę kartu.
Mes niekur neskubėjom, nes Goga yra Vardzia uolų vienuolyno gidas. Jis pasisiūlė mums viską aprodyti, gražiai ir daug papasakoti, tik prieš tai reikės šiek tiek luktelėti ir užvažiuot pas jo dukterį, kurios namuose svečiuojasi vėl gi lietuvaičiai iš Šiaulių ir Kelmės. Jie keliavo kaip tikri šeichai. Nusisamdė gruziną su Vito busiku, jis juos pasitiko aerouoste ir žadėjo juos po atostogų ten pat pristatyti ir tai jiems buvo svarbiausia, visa kita už juos gruzinai pasirūpino. Dėl to, kai atvarėm pas juos, radome sau ramiai pusryčiaujančius skanius gruziniškus pusryčius, vyriškiai paskanindami čiačia. Siūlė ir mums paragauti to nuostabaus gėrimo, žinodami koks jis skanus ir tvirtas mes mandagiai laaabai saikingai paragavom, pakeldami taurę už keliautojų tautą Lietuvius. Paveikslėlis

Pagaliau pasiekėm Vardzia. Reikia pažymėti, sunkus - darbas gruzinas. Mūsų gidui, oi kaip sunku buvo. Stengėsi neišsiduoti bet visi ženklai rodė, kad rytas jam ne koks. Atvažiavus prie vienuolyno, jis mums liepė nusipirkti bilietus ir patiems užlipti į uolą. O jis ten mus susirasiąs. Kol mes pirkom bilietus, statėm motociklus, jis lėtu žingsneliu kopė į uolą, kad užbėgtu šiek tiek kelio pirmiau nei mes.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Mums vaikštinėjant, pasilabino vaikinukas vėl gi iš Lietuvos. Dirbęs ilgai Anglijoje ir nusprendęs grįžti tėvynėn. Daugiau tokių. Sakė, gana man svetimoj šalelėj nugarą lenkti, grįšiu po atostogų namo ir kursiu verslą Lietuvoje.
Paveikslėlis

Pasivaikščioję, viską iš šniukštinėję ir dar daugiau visko sužinoję, patraukėm savu keliu. Dienos tikslas buvo Batumi, per Goderdzi perėjimą. Šitą kelią labai gerai pažinau 2012 m., daug aš ten prakaito praliejau Nors pačio kelio šiek tiek daugiau nei 200 km. Šiek tiek prisibijojau ir šį kart. Tačiau diena buvo žiauriai faina, šiek tiek karštoka, saulėta ir visai be vėjo. Drąsiausi todėl nusprendė atsigaivinti kalnų upėje.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Mūsų kelionės saugumu "rūpinosi" Gruzijos policijos pajėgos. :D O jei rimtai, Gruzijos policija atrodo tikrai rimtai, mašinos naujos, pareigūnai tvarkingi ir mandagūs, neturėjom jokio konflikto. Laukdami kol mūsų drąsuoliai atsigaivins, radome tvarkingai alaus butelį padėtą. Mūsų dideliai nuostabai buvo, jis buvo net nepradarytas, tokį gėrį vyrai nusprendė pavežėt su savimi ir vakare sunaikinti.
Achalcichėje sutikom olandą, kuris per 8 mėnesius tikėjosi pasiekti Australiją. Įdomus keliautojas.
Facebook'e galima rasti kelionės nuotrupas https://www.facebook.com/peter.vandergraaf.98?fref=pb&hc_location=friends_tab&pnref=friends.all
Paveikslėlis

Na, o už Achalcichės prasidėjo Endūro malonumai. Kuo toliau tuo kelias darėsi malonesnis ir įdomesnis 8)
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Užvažiavus ant kalniuko, nei kojyčių, nei rankyčių, to pasekoje lygioj vietoj nesugebėjau motociklo pastatyti ir dideliam kolegų džiaugsmui Bum. Išvadas padarėm greitai ir stojom kalnų restorane pasistiprinti.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Nežiūrėkit į pastatą, nes jis su maisto kokybe neturi nieko bendra, buvo labai skanu ir smagu. Kai atvažiavom radom valgančius kokius tai du ponus valdininkus kuriems savininkas rodė išskirtinį dėmesį, o jie net nesusimokėję išvažiavo. Savininkas restorano reikia pabrėžti buvo šaunus vyrukas. Pats mums parekomendavo ką valgyti ir kuo užsigerti, jis pasiūlė raudono vyno, bet mums kaž kaip nelabai jis priimtinas pasirodė ir paprašėm balto. Na jei balto, tai balto pasakė jis ir pripylė ąsotį raudono vyno, mes perdaug nesigilindami, nes buvom labai ištroškę jį greit susivertėm, tik pasakėm jam, kad norėjom balto. Šeimininkas tik nusišypsojo ir sau ramiai atsakė, "Eto i bil bieloje vyno". Mes tada juokdamiesi sakom atneškit dabar raudono, jis sau ramiai atneša mums kitą ąsotį pripiltą tamsiai tamsiai raudono vyno ir statydamas ant stalo sako, "A etat jest krasnyi gruzinskyj vyno". Klausimų mums daugiau nekilo. Restoranas pasirodo tikras keliautojų atsikvėpimo taškas. Ant sienos radom priklijuota įvairiausių lipdukų, keletas ir Lietuvaičių, gal kas savo rasit?
Paveikslėlis

Žinoma, mes palikom ir savo ženkliuką ant sienos. Mums laukiant valgio ir gurkšnojant skanų gruzinišką vyną, atvažiavo ruselių ekipažas. Ramiai su jais pasisveikinom pasikalbėjom kas iš kur. Nepraėjus nei 30min. atvažiavo gruzinų įkaušusių kompanija. Jie mus užšnekino klausdami ar mes ne iš Lietuvos, jie tostą už mus, mes būdami mandagūs sekantį tostą už juos. Na ir prasidėjo, reikėjo greitai mums valgyt ir nešt kailius lauk, nes kitu atveju, būtume labai "privargę" ir kelionės tęsti jau tikrai nebepajėgę, nes naujieji mūsų bičiuliai, pirko mums vyno ir čečės, reikalavo vis dar po vieną bokalą vyno išgert. Tik ilgų įtikinėjimų dėka pavyko įrodyti, kad visas jų vaišes mes pasiimsim su savimi ir vakare jas sunaikinsim. Ruseliai, tikriausiai pamatę mūsų gautas gausias dovanas, nusprendė mus pavadinti bendrai nakvynei, prie netoliese esančio kalnų ežerėlio. Mintis mums tiko, nes aiškiai supratom, kad Batumis mums jau per toli. Atminčiai visi kartu nusifotografavom ir patraukėm laukan siestai, po sočių pietų.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Kelias link ežerėlio dar įdomesnis pasitaikė nei važiavom iki šiol, ryškiai važiuojamas Krazų ir Kamazų tiktai. Pagailėjau šiek tiek gazo ir plumt, vėl batonas.
Paveikslėlis

Taip vargdami pasiekėm rojų žemėje. Ežerėlis - užburiantis. Aplink tyluma, ramuma ir pritrenkiantis, nerealus vaizdas gamtos, tikiuos rojus panašiai atrodo. Kadangi ruseliai važiavo Kia Sportage, jų judėjimo greitis žymiai lėtesnis buvo, tad kol jie atvyko, mes spėjome ir paplaukioti ir nusiprausti tam gražiam gamtos stebukle.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Ir vėl geras ir smagus vakaras. Nesvarbu kas ką kalbėjo, svarbu kokios nuotaikos tą vakarą buvo ir kas širdyje liko.
Paveikslėlis


Paveikslėlis

Važiuota 2,30 val.
Nuvažiuota 120 km.
Vidutinis greitis 21 km./h


Paskutinį kartą redagavo Rimys 04 Lap 2017, 22:11. Iš viso redaguota 2 kartus.

Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema: Re: Three Brothers & Father in Iran
StandartinėParašytas: 02 Bir 2017, 13:41 

Užsiregistravo: 23 Gru 2009, 16:15
Pranešimai: 187
09.12

Oi, koks gražus rytas išaušo, ramuma, tyluma. Nors ištikrųjų, baisiai sunkus. Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Išvada, naktiniai pokalbiai prie vaišių stalo, baisiai sekina. Viso to pasekmėje, stovykla pradėjo judėti gerai įsidienojus. Galėjom sau tai leisti, nes mums kaip ir niekur nebereikėjo skubėti, kelionės planas įvykdytas, o Gruzijos per kelias likusias dienas būtų buvę neįmanoma aplėkti. To dėl specialiai kolegas atkalbinėjau ir planą dėliojau, taip, kad atsirastų užsidegimas kitai kelionei.
Šiaip ne taip, puškėdami ir bijodami į save pasižiūrėti išsijudinam. Su vakarykščiais draugais aptariam kaip ir kur važiuosim, kad tikrai atgal tuo pačiu keliu nevažiuosim, geriau jau sunkiau, bet įdomiau. Taip ir padarėm. Sutvarkėm idealiai stovyklą taip, kad net neįtarsi, jog buvo stovyklauta. Net visas šiukšles ruseliai į savo mašiną pasiėmė. Aplinkos grožis neleido kitaip pasielgti.
Na, ką. Bendra nuotrauka atminčiai ir į kelią.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

O kelias iš pat pradžių davė suprast, su kuo čia reikia skaitytis. Ne ne, tai ne kelias buvo, o lietaus išgraužos pilnos akmenų. Tad ir nenuostabu, kad pirmi metrai ir pirmas batonas, šiek tiek pagailėjau „gazo“, neperšokau akmenį, kojytės žemės nepasiekė ir viso to - bum! Skaudus. Motociklo stiklas pasisuko skersai, ačiū Dievui, kad nenusilaužė. Pačiam teko kelis kartus kulverstukų padaryti nuo kalniuko per akmenis. Kažkur žiauriai skaudžiai pasisukau ranką, degte degė. Mintys pačios baisiausios, šakės lūžo. Bet pirštus pajudinau, viskas OK, veikia. Chebrai stengiaus neišsiduot, kad baisiai skauda, nes dar ir rusai pakraupę stebėjo, kaip aš salto dariau nuo motociklo į pakalnę. Sarmata, tiek apvažiavę, o čia va, tik pradėjęs važiuot vartaliojuos. Susiimu ir pirmyn, reik gi nusileist nuo kalnų, gi priekį gal bus bent kiek geresnis kelias. Mano didžiam nusivylimui, kuo toliau tuo kelio ar tako užuominų vis mažiau. Vienos uolos arba grioviai pilni akmenų. Ranką skauda, galvą sopą, prakaitas žliaugte žliaugia, moco stiklas persikreipęs, bendras „vaizdialis ny koks“. Pradėjau panikuoti. Šakės galvoju, bus blogai. Chebrai pareiškiau, kad niekur aš toliau nebevažiuosiu. Pats suprantu, kad nesąmones šneku, gi malūnsparniu nenukels manęs nuo kalno, kažin kaip reikės gi nusileisti. Kolegos kantriai pradėjo ramint, žiūrėk, va Raimis, pravažiavo ir tu kaipo nors perkopsi per tuos griovius, akmenis. Pasiutimas ima juodas, prieky aiškiai matrai kaimas, ranka pasiekiamas, bet iki jo šakės, jokio lygaus ar bent jau normalaus pagrindo nėra. Mus pamatęs besimalančius iš kažkur atsirado vaikelys. Tas matydamas mūsų kančias, pradėjo rodyt kur kelias yra. Šiaip ne taip su savo „Gusiais“ pervažiavom per balas, kanalus, griovius iki pamanamo kelio.

https://www.youtube.com/watch?v=ujLCJ95lUKI

Čia jau kapeikos, kiets aš jau tokiu keliuku riedėti. Dingo visos vakarykščio pasisėdėjimo pasekmės. Puiki mankšta dienos pradžioje. Pasiekę kaimą, šiek tiek palengvėjo, nors ir sėdom nėjo važiuoti. Čia mūsų kompanija išsiskyrė, Gedžiui su Virgiu mes pasidarėme per lėti su Raimiu. Tad jie nulėkė pirma „Kelio išrinkt geresnio“, o mes išpasakos vargdami vilkomės.
Privargę, bet pasiutusiai laimingi, pagaliau pasiekėm asfaltą ir pakelės kavinukę, kuri labiau panašėjo į gyvenamą namą, kurio šeimininkai, retsykiais uždarbiauja maitindami prašalaičius, tokius kaip mes. Dar nuo praeitos kelionės atsimindamas chinkalių skonį, net negalvodamas rekomenduoju kolegoms ir užsisakau juos visiems. Padavėja, mergaičiukė, net neklausdama ir neprašyta atnešė vyno ąsotį, kuo likom labai patenkinti. Sėdėdamas ir laukdamas „Chiunkali“, mąsčiau, kad teisingas mąstymas endūristo. “Kur čia įlindus? Koks velnias mane čia nešė? Ir galiausia, oi kaip gerai buvo?“
Kavinukė – populiari tarp vietinių. Mums įsitaisius, atlėkė paturbintas vietinis taksas, su dar kietesniais „bachuriukais“. Langus paliko plačiai atlapotus ir ant viso garso paleido rusišką bumčiką, su kaukazietiškos melodijos prieskoniu, vos mes prie savo stalo susikalbėjom. Oi nesenas Lietuvos „vaizdialis“.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Sulaukėm savo chinkalių, paragavus, skanu, bet kažko trūko. Paprašėm grietinės. Mergaičiukė, be jokių emocijų atnešė ir padėjo ant stalo. Na, dabar jau kaip ir nieko buvo, koldūnai su skania mėsa. Baigėm mes savo bliūdą iš valgyt, europietiškai, kai chinkalių bliūdą atnešė kietiesiems „bachuriukams“. Ogi, žėk, jie su rankom valgo ir grietinės nereikia, o svarbiausia skanus sultinys iš chinkalio neišbėga į lėkštę. Teko man paraudonuot, toks keliautojas ir taip apsijuokt. Vėl pamoka, paklausti kaip valgyti, juk ne taip jau sarmata, kaip vaidinti, kad viską žinai ir moki. Skanūs „Chinkali“ pasidarė dar skanesni.
Paveikslėlis

Pravažiuotas nuostabus kelias, skanieji chinkaliai ir vynas nuotaiką pataisė, nuovargio kaip nebūtų. Sąmojai veržte veržėsi, vietiniai tarsi giminės senai nematyti, šiltai sutikdavo ir dar šilčiau išleisdavo.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Taip pasiekėm Batumi. Gažu, tvarkinga ir stebinantis savo nesuderinamumu su matyta Gruzija. Čia kiečiausi pasaulio viešbučių pavadinimai ant moderniausių pastatų, žinomiausi prabangos prekinių ženklų reklama, pakrantė nusodinta palmėmis. Važiavom iš pūtę akis, matydami tokius čiūdus. Paveikslėlis

Taip mus pastebėjo vietinis verslininkas, su „Mercedesu“. Sako: „Berniukai gal nakvynės geros?“ Kodėl gi ne. Sutariam kaina ir atstumą nuo jūros ir pirmyn į nakvynės vietą. Vieta tikrai visai netoli jūros 5-10 min. pėsčiomis. Tačiau vaizdelis kur kas artimesnis likusiai Gruzijos daliai, vėl grįžom į Gruziją, nors čia taip pat Batumis.
Paveikslėlis

Dar šiek tiek pašliaužioję po Batumio pliažą, vyrukai it gandrai aukštai keldami kojas ir plačiai gestikuliuodami rankomis nubrido į juodosios jūros vandenis nusimaudyti. Nelabai pasivaikščiosi basokom pakrante, tai ne švelnus ir šiltas Lietuvos pajūrio smėliukas, o vien tik juodi Juodosios jūros akmenukai. Pavakarieniavę, ilgai nesinorėjo sėdinėti prie stalo ir bendrauti, tikriausiai vakarykščiai buvom pakankamai atsibendravę. Ir po tokios darbingos dienos, greitai nutarėm už baigti dieną lovytėse.

Paveikslėlis

Šį kart važiuota tik,
2.40 min.
114 km.
Vidutinis greitis 42 km/h.,
bet už tai kokie !!!


09.13

Rytas – ramus. Skubėti niekur nereikia. Šios dienos tikslas – priartėti kuo arčiau Gruzijos – Rusijos sienos. Batumis garsėja, kaip nenuspėjamu lietumi. Naktį, kaip ir priklauso Batumiui, smagiai nušniokštė lietus, o Raimis buvo ant palangės iškišęs savo batukus, kad pradžiūtų pernakt, pradžiuvo. Teko mautis jam Rev‘it miesto batukus, ne tam jie pritaikyti ir kelionei jie visai netinka, juolab ant ADV pakojų. Pirmiausia pradėjo irti auliuko siūlės, padas pradėjo vyniojo ir vos neprakiuro kelionės metu, nors retai jis juos movėsi. Dabar žiūriu, to modelio prekyboje jau nėra. Užbėgant už akių, apranga esu patenkintas Rev‘it.
Papusryčiavę miesto kažkurioje kavinukėje, ramiai paliekame Batumį. Vyrai pasižada dar sugrįžti ir žmonas atsivežti. Diena graži ir paprasta, lyginant su buvusia. Apie 17 val., priartėjam prie pasienio ir kolegos pradeda buntavoti, kad gana jau važiuoti, stojam anksčiau, pasėdėti, susidėti tvarkingai daiktus į maišus, trumpai tariant, susitvarkyti prieš „dalnabojų“. Tai gi diena gan nuobodi. Mintis gera. Man rūpėjo normaliai susitvarkyti persisukusį stiklą, tad stojom ilgai nesispiriačindami.
Vakarinis pasiruošimas prieš kelionę namo. :D
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Važiuota ~ 6 val.
Nuvažiuota 405 km.
Vidutinis greitis 79 km/h.

09.14

Nors ir rugsėjo 14 diena, bet kalnai daro savo, netoks jau jis ir šiltas buvo kaip Batumi. Nuotaika jau nebepakyli, tikriausiai pasąmonė jau pradėjo taikytis su realybe, kad atostogos ir nuotykiai jau baigiasi. Tyliai, beveik nesikalbėdami, velkam savo daiktus ant motociklų ir į kelionę. Viešbutis miega ir apie pusryčius niekas net nebando mums užsimint, tad mes nieko nelaukdami jį ir palikom. Dar turėjau slaptą saldainį užslėpęs „kišenėje“, Gargeti bažnyčią, kurios su Raidu praeitoj kelionėj neaplankėm. Gal šiek tiek nuotaiką pakels atsisveikinant su nuostabia šalimi ir tuo pačiu užkrėsiu kolegas kitai kelionei.
Šis kelias vadinamas „Gruzinų Karo keliu“. Ne, tai tikrai ne didingas kelias kaip Gruzija. Jis tikrai karo, baisus kaip ir pats karas. Pilkas, duobėtas, šlapias ir purvinas. Praeitą kartą kaip važiavau lygiai tokia pati gamta buvo nors ir Spalio vidurys buvo. Tad susigūžę sėdėjom ant motociklų ir klausėmės monotoniško variklių kurkimo. Prieš Kazbeki miestelį, pradėjo iš po debesų lįsti saulutė, iškart nuotaikos pasitaisė.
Kazbekio (Stepantsminda) miestelyje ieškodamas nusukimo į Gargeti bažnyčią, išgirdom kalnų taksistų gąsdinimus, kad ten tikrai neužvažiuosit, nes naktį lijo ir yra labai slidu. Prisipažinsiu, tai ne tai kad gąsdino, bet tik dar labiau džiugino. Taip ir norėjosi, paskutinę dieną Gruzijoje rimtai pasigalynėti su kalnų keliais.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Taip šlapia ir slidu buvo, bet ne taip baisiai, kad neužvažiuotume. Lyginant su ežeriuko keliu, tai jau visai neblogas kelias. Pavargt pavargom, bet vaizdas tikrai atperka užkilus į kalniuką. Ne veltui vaizdelis daug kur naudojamas, kaip Gruzijos vizitinė kortelė.
Pasivaikščioję, prisifotografavę ir pasisotinę gamtos grožiu, su liūdesiu turėjom pripažinti, kad atostogos baigėsi ir liko nuobodus ilgas kelias namo. Be didelio entuziazmo leidžiamės žemyn ir pasukam Rusijos pasienio pusėn. Už kelių kilometrų prasideda automobilių stovinti kolona, laukianti savo eilės kirsti Gruzijos – Rusijos sieną. Va čia, tai tikrai didelis motociklo privalumas, lekiam nemažindami greičio link muitinės visai nesijaudindami kad eilėje reikės stovėti visą dieną. O kodėl milžiniška kolona, greitai patys įsitikinam. Gruzinai formaliai pažiūri į pasus, uždeda štampą ir „iki pasimatymo kitą kartą“. A va, Rusijos pusėje, vien prie šlagbaumo prastovim nežinia ko, gerą pusvalandį. Visi ten uniformuoti, vaikšto susirūpinusiais ir labai rimtais veidais – svarbūs. Įvažiavę į teritoriją, patys turim susigaudyt kur eit ir ką pildyt. O dokumentacijos popierius, tai tikrai jie mėgsta. Tikras balaganas tarp pildomų formų, suprast ko ir kaip užpildyt, reikia mokslus baigti. Pastebėjimas buvo, kad visos formos surašytos tik rusų kalba, nemoki – vadinasi mokykis, tavo bėdos. Pasismailinę snukučius ir liežuvius, stengdamiesi praskaidrinti svarbių ir susirūpinusių muitininkių veidelius išsiaiškiname ką ir kaip užpildyti, galiausiai pasiseka ir net viena pamačiusi kaip aš prakaituoju ima ir užpildo man reikalingas formas. Atsidėkodamas norėjau padovanoti tušinį, su Lietuvos simbolika, neėmė, sakė negalinti, nes tai gali traktuoti, kaip kyšį. Oho, rusijoje net šitaip griežtai, kaž kas naujo. Parodė man maloniai kur ir prie kokio langelio, dabar man tuos popieriukus nunešus laukti. Ir vėl stoviniuojam neaišku ko, po vieną žmoguti įeina ir po 10 min. pralaiko. O pasirodo paprasta priežastis. Visą tą užpildytą mūsų formą, darbuotoja suveda į kompiuterį. Tad kam žmogui reikia tuos popierius pildyti kaip ir nevisai aišku, tokia tvarka! Man įėjus į tą namuką, atėjo ir mano nauja draugaitė, juokaudama sako „na jaunuoli ar daug tų tušinukų turi?“ „Turiu, turiu“, duodu du. „O daugiau neturi, draugei dar noriu padovanoti?“ Gerai, kad ir chebrytė suėjus buvo, kad greičiau tvarkytųsi reikalai, tai jie savo išsitraukė, vat taip toj Rusijoj tvarka. Reikia tik žinoti, kada ir kur duoti. Gerai tik, kad pradžioje nepasiūliau pinigų padovanoti. Taip linksmai susitvarkę ir prastovėję virš poros valandų (lyginant tai, kad nereikėjo stovėti kolonoje iki muitinės, tai – juokas), sukam rankenas atsargai, bijodami užlėkti ant milicijos. Sukt rankenas smarkiau noras tai didžiulis, kelias nuobodus ir puikiai žinom, kad ilgas baisiai.Įsismarkaut neleidžia, kiekviename kaime po kelis ekipažus stovintys ir stabdantys milicininkai, oi dabar jau jie ne milicininkai, o POLICININKAI. Vienam, kažkuriam tai pravažiuojamame kaimelyje, Gedis lenkdamas, kerta dvigubą ištisinę juostą ir iškart buvo sustabdytas. Stojam visi, nepaliksi gi draugo bėdoj. Mūsų didelei nuostabai, Gedį perspėjo, kad taip važiuoti negalima, palinkėjo gero kelio su viena sąlyga, kad jį geruoju atsimintų. Ot taip. Geras ane? Mes ir apšalę, tikrai Rusijoje stebuklai dedas. Netoli Krasnodaro aplinkkelių, privažiuojam kamštį. Varom lėtai į priekį šalikele, pažiūrėti kas ten atsitiko, kad visi stovi. Galiausiai atvažiuojam iki skersai susigrūdusių mašinų. Paprašiau, kad praleistų. Oi, sakė jie mums, nelėkit vis tiek nepravažiuosit, mūsų Vofka turi į aerouostą nuvažiuoti, tai dabar visus kelius uždarė saugumas“. Pasirodo, pats ponas prezidentas, atskrido į Krasnodarą pasveikinti naujai išrinkto gubernatoriaus. Dabar supratom kodėl tiek policijos kiekviename kaime. Pačio kortežo nematėm, nes baisiai jis toli buvo. Tačiau matėm keturis malūnsparnius, lydinčios – skrendančius. Ne šiaip sau skrendančius, bet išsirikiavusius rombu. Pirmas šiek tiek priekyje, du šonuose ir ketvirtas tikriausiai virš kortežo, tarsi skusdamas sraigtu žemę, šiek tiek nuleistu priekiu. Prisipažinsiu, vaizdas pritrenkė. Įsivaizduoju, kaip viskas būtų atrodę, jei dar ir pačias mašinas būtume matę.
Pasižiūrėję į skrendančius malūnsparnius, slinkom toliau link namų. Baigėm apsiprast su policininkais kaimuose, kurie daugiausiai mus tik stebėjo ir vienas kitas sustabdydavo, bet vis man pavykdavo išsisukti neparodžius dokumentų. O jų nerodyti turėjau vieną labai svarbią priežastį. Nagi ilgai neišsisukinėsi ir galiausiai užlūžau ir aš. Sustabdė katrą tai iš mūsų ir pagal tvarką stojom visi. Aš pasistengiau sustoti toliausiai už visus. Patikrino vieno dokumentus paskui kito ir taip po truputi vis arčiau manęs, o man jau karšta. Galiausiai pas mane. Dokumentus prašom. Ok. Traukiu aš lėtai pasą, motociklo pasą, draudimą, dar tą muitinės lapelį ir laukiu. O jis prašom teises dar. Ot čia ir priežastis kodėl aš taip nenorėjau, kad manęs stabdytų dėl dokumentų tikrinimo. Teisės per klaidą liko namuose, Lietuvoje. Taip, taip. Pusę pasaulio apvažiavau be teisių ir visai nedaug būtų trūkę, kad parlėkęs namo be jų būčiau. O kad jų neturiu, pastebėjau prieš Turkijos sieną, rinkdamas dokumentus muitininkui, bet kaip žinote muitininkams visai nerūpi ar tu teises turi ar ne, tai taip ir atvažiavau iki Rusijos. Nu ką, sako policininkas, turim bėdą, ateikit į mašiną. Mums beeinant, policininko kolega iššoka iš mašinos ir nueina „tipo“ patruliuoti. Pats suprantu, kad sausas jau neišlipsiu, klausimas tik kiek tai man kainuos ir, kiek užtruks visas tas nuotykis. Meluoti negražu ir pasiteisinimo tam nėra, bet ... Atsisėdęs pradedu pasakoti graudžią istoriją, kaip toli mes važiuojam, kaip daug matėm ir kaip man nepasisekė, kai Turkijoje mane apvogė. Kaip man nesmagu, dabar naudotis draugais, nes važiuoju grynai jų finansuojamas. O jis pritarimai linkčioja galvą ir vis atsidūsėdamas sako „aja ja“. Net abiems graudu pasidarė, kaip man nesiseka šioj kelionėj. Jis ir atsiprašė, kad sustabdė. Sako „matau geras žmogus esat ir taip jums nepasisekė? Oi kaip blogai. Dabar turėsiu, jūsų motociklą uždaryti, o jūs susisiekti per ambasadą savo ar kokiu tai kitu būdu mums pristatysit teises. Suprantu, kad skamba baisia ir labai norėčiau Jums padėti, bet nesugalvoju kaip.“ Aš jau supratau, kaip jis gali man padėti. Bet puikiai suprantu ir aš, kad pirmiausiai aš jam turiu padėti, gyvenimą bent keik praskaidrinti. Sėdim ir abu galvojam kaip čia dabar vienas kitam galėtume padėti. Juk susitiko tokie du geri žmonės, tik abu nelaimingi. Galiausiai jis imasi iniciatyvos. Pradėjo klausinėt, nejau aš neturiu, kiek nors grynų pinigų pasislėpęs, juk ką žinai kada jų gali prireikti. Kad labai blogai visus pinigus vienoje vietoje laikyti. Žinoma, aš jam pritariau, kad tikrai neprotinga laikyti kelionėje visus pinigus ir aš laikiau šiek tiek pinigų atskirai nelaimės atvejui. O tikrai taip buvau padaręs ir darau. Kiek vienoje kelionėje vežuosi šiek tiek pinigų smulkiausiomis kupiūromis, būtent tokiems atvejams. Žinoma aš jam viso to nepasakojau, na tik su šiokiu tokiu minties pakraipymu. Pasakojau, kad dėkui Dievui turėjau ir va dar šiek tiek likę ištraukiu, tiksliau išverčiu visą kišenę prie jo akių, kad matytu, jog neapgaudinėju (esu ramus, nes puikiai žinau kiek tų pinigų ten yra ir kad kitos kišenės tuščios). Drebančiom rankom (o jos dreba natūraliai, nes net bijau kuo visa tai gali baigtis) skaičiuojam abu iki berods 60 eu. Krato iš gailesčio jis galvą, užjausdamas mane, kad aš toks vargšiukas, nes tiek nedaug tų mano pinigų yra. Niekaip negali jis man padėti. Bruku aš jam tuos pinigus į saują, sakydamas, kad kaip nors aš gal iš draugų pasikaulysiu ir grįšiu, o čia jums. Va, sako, koks jūs geras žmogus ir kaip gaila gero žmogaus, bet negali jis manęs paleisti, nes ir kolega jo mato, kad kažkas negerai yra su manim. Oi jojoj koks blogas jo kolega. Sako gal tavo draugai turi kiek pinigų, sako eik ir paklausk. Nu einu. Ilgai saviems reikėjo aiškint kas kaip, nes jie net neįtarė, kad aš toks avantiūristas. Gavosi visai natūralus pokalbis. Pirmiausiai nuo kolegų gavau bart, kad kvailas, paskui chebra išsižvengė kaip aš derybas vedžiau. Visa tai užtruko nemažai laiko. Raimis atkišo pinigų pluoštą, tiksliau 60 eu. ir mažomis kupiūromis, gal po 5. Na, einu toliau derint. Įsėdęs į mašiną vaidinu piktą ir nusivylusi kaip mažą vaiką, iš kurio kieme vaikai išsityčiojo ir dar saldainį atėmė. Policininkas net mano draugus piktai keikti pradėjo, kad prasti mano draugai, kad sutokiais draugais keliauti negalima jei jie bėdoje daugiau pinigų negali duoti. Vis paragindamas mane, kad dar eičiau prašyt. O aš ir kišenes visas jam išverčiu prieš akis, va nieko nebeturiu, o patys matėt, kiek ilgai jų kaulijau ir kaip jie elgėsi su manim. Kad man jau vienodai ką darysit su manimi, nes žinau, kad geras žmogus yra policininkas, kad man padės rasti buto nuomą už 120 eu čia Rusijoje, kol susitvarkysiu dokumentus ir išvažiuosiu namo. Oi kaip pagailo tada manęs jis, net guost pradėjo, kad nereikia taip nervintis ir nusivilti. Geri mes žmonės abu esam ir vienas kitą suprantam, dėl to jis mane paleis. Ką nors jis kolegai sumeluos ir kitiems priekyje iki Rostovo net pasakys, kad mūsų nestabdytų. Palinkėjo dar ir gero kelio man. Ai geras tas policininkas pasitaikė man, tik kažkaip pamiršo pinigus man atiduoti. Aišku, būdamas geras žmogus, aš nepastebėjau jo silpnos atminties, net neužsiminiau, kad mano paskutiniai pinigai pas jį kišenėj liko. Taip ir išsiskyrėme. Gaila tik, kad nuotraukos nepasidariau su tokiu geru policininku. „Золото не человек“.
Galiausiai vakare bernai pradėjo mislyt, kad būtų gerai į Maskvą užsukti. Man ta mintis, oi kaip nepatiko. Galvojau, jei jau čia tiek policijos, tai aplink Maskvą ir joje pačioje bus dar daugiau ir tikrai „paskutinių“ pinigų neužteks. Slapčia tikėjaus, kad kaip nors aš juos nuo tos minties atkalbėsiu.

Paveikslėlis

Važiuota: ~8 val.
Nuvažiuota: 458 km.
Vidutinis greitis 60 km/h


Paskutinį kartą redagavo Rimys 04 Lap 2017, 22:19. Iš viso redaguota 2 kartus.

Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema: Re: Three Brothers & Father in Iran
StandartinėParašytas: 07 Bir 2017, 10:04 

Užsiregistravo: 23 Gru 2009, 16:15
Pranešimai: 187
09.15

Rytas aušta. Saulutė sarmatlyvai bando prasibrauti pro debesų jūrą. Mums miegoti kotai nesinori, tad netemdami laiko kylam. Startas, vietiniu laiku, pakankamai ankstyvas, ant mocų sėdėjom jau 6-ą valandą. Tyliai paliekam miegantį viešbutuką, ką jau ten tik viešbutuką, visą Nevinomyską. Tos dienos nutarimas, kad aš varau pirmas, šiek tiek nuo jų atitrūkęs, kad nesukeltume didelio susidomėjimo policininkams ir taip neužkibtume ant mojuojamos lazdelės. Oras vos vos laikėsi neprapliupęs lietumi. Mums iš po šiltų ir karštų kraštų, nelabai kaip faina buvo. Kilometrus ryte rijom, susitraukę ir susigūžę, ne pati maloniausia kelionės dalis. Lyginant su vakarykšte diena, kiek matėm policijos kaimuose, tai tą dien, policijos gerokai mažiau, tiksliau beveik jos nematėm. Prieš mietą ir jo pabaigoje tik būdavo policijos užkardos, kaip ir 2012 m. Jausmas kaip važiuotum karo zona. Tiems, užkardoje stovėjusiems policininkams ir kariškiams, buvau įdomus tik kaip keistas keliautojas. Nužiūrėdavo atidžiai, o aš jiems ranka pamojuodavau ir taip jų šypsnio palydėtas ir pravažiuodavau užkardas nestabdomas. Pradžioje važiavau pagal taisykles 90–100 km/h., bet pastebėjau, kad visi mane lenkia, na tai ir aš iki 130 km/h., padidinau greitį. Dabar, jau važiavau su visais vienodai.
Visiems sustojus kokioje tai pakelės kavinukėje, mums bevalgant, užėjo žmogelis pardavinėjantis arbūzais. Matyt buvo su darbuotojomis sutaręs, nes greit jis ten išpardavė savo arbūzus. Pastebėjęs mus, paklausė iš kur, kur lekiam. Sako imkit arbūzą, net specialiai nulėkė atsinešti. O kam mums tas arbūzas, neturėjom net kur jį dėti. O jis vistiek imkit vyrai, dovanoju ir žinokit, jog Armėnas yra geras žmogus. Na, kaip tu nepaimsi taip gražiai siūlomo arbūzo. Dar ir nusifotografavom su geru Armėnu.
Paveikslėlis

Ne valgėm mes vien pakelės kavinėse, bet stengėmės su panašėti ir su furščikais. Bėda ta, kad ant motociklų labai nepatogu valgyt, tad valgėm ant „bortelio“.
Paveikslėlis

Kuo toliau tuo policijos mažiau, tiksliau užkardų, tad nuo Rostovo ant Dono, varėm jau visi kartu drąsiai, nieko nesibaimindami. Už Lugansko kelio nuorodų, matėm važiuojančias „humanitarines“ kolonas. Vienoje vilkstinėje suskaičiavau apie 46 Kamazus. Išpuošti Rusijos vėliavomis, ant kai kurių net vainikai uždėti. O mašinos tai visos vienodo senumo, tiksliau naujumo, visos kaip viena. Ko tai nelabai į Humanitarinę vilkstinę atrodė, gal dėl to, kad tiek daug apie ją buvom prisiklausę.
Taip visa diena ir prabėgo ant motociklų. Kilometrai bėgo, o vaizdeliai keitėsi labai pamažu. Vakarop nuobodžiaudami privažiavom kokią tai šventovę - Zadomską. Miestelio centras – vienas didelis vienuolynas, su gražiais cerkvių bokštų cibuliais. Atvažiavę jėgų nebeturėjom vaikščiot, tad palikom rytdienai. Vyniojom meškeres į lovytes, kuo greičiau.

Paveikslėlis

Važiuota: ~10 val.
Nuvažiuota 1026km.
Vidutinis greitis ~104 km/h

09.16

Išsimiegoję, kaip karaliai ir pažadinti cerkvės varpų muzikos, nusprendėm, kad visgi Maskvą aplankyti reikia, juoba, kad tik +~50 km., papildomai link namų. Baimės, kad sustabdys nebebuvo po vakarykštės dienos, nes policijos beveik nebematėme.
Šventovė dar miegojo, kai mes pradėjome krautis daiktus. Tačiau „piligrimai-maldininkai“ tikriausiai, pilni Šv. Dvasios jau svirduliuodami mus kalbino ir siūlėsi panešėti sunkius mūsų daiktus. Geri tie žmonės rusai.
Paveikslėlis

Rytas nors ir saulėtas, bet aiškiai buvo matyti, kad jau ruduo, šalta ir drėgna bet gražu. Kuo arčiau Maskvos, tuo daugiau mokamų kelių. Mes sąžiningai stodavom ir mokėdavom už trumpas mokamų kelių atkarpas. Kasininkės šiek tiek sumišusios mums spausdino čekučius ir gero kelio linkėjo. Kad kažkas ne taip matėm iš jų sumišimo. Galiausiai, viena kasininkė man tiesiai pasakė, o kam jūs stojot? Reikėjo važiuoti ir pravažiuoti, gi nepasivys jūsų niekas ir parodė, kad važiuočiau toliau. Ech, „Хорошие люди“.
Taip apie pietus pasiekėm TSRS sostinę Maskvą. Buvau prisiklausęs apie Maskvos milžiniškus kamščius, taip jie buvo, neišnyko. Tačiau motociklistams ten rojus. Vairuotojai išauklėti ir kultūringi. Matėm ir kaip motociklistas auklėjo mašinos vairuotoją. Viena mašina nepaliko tarpo pravažiuojantiems motociklams. Tai vienas prilėkęs, per stogą mašinos kumščiu, vairuotojas dar ką tai paaiškino, motociklistas, kad aiškiau būtų, su koja per veidrodėlį ir nurūko. Mums artėjant su dėžėmis, minėtoji mašina buvo tiek tarpo palikusi, kad vos ne dviese galėjom pravažiuoti ramiai. Iš tikrųjų, apsikrausčius dėžėmis nebuvo sunku Maskvoje judėti, visi praleisdavo ir sveikindavo. Sužinoję, kad esam lietuviai visi rodydavo pakėlę nykštį ir sakydavo „молодци“.
Kaip tikri motociklistai, bet ne baikeriai, aplankėm garsiausių Rusijos baikerių namus. Na ir žinoma „Красная площадь“. Oi kiek ten pas juos propagandos, vaje vaje. Atrodė, kad II Pasaulinis baigėsi prieš 2 – 3 metus, tiek to džiaugsmo visur. Mane užvaldė panašus jausmas kaip ir Irane, tarsi tai būtų kelionė laiku, 20 metų atgal. Pionierių spaliukų laikai.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Pasikultūrinę ir palyginę sovietinę ir moderniąją Maskvą. Privargę ir didžiuodamiesi, kad esam Lietuviai ir Lietuvoje gyvenam, varėm miegot. Ryt laukė „ilgas kelias NAMO“.

Paveikslėlis

Važiuota: ~5 val.
Nuvažiuota 479 km.
Vidutinis greitis ~88km/h.

09.17

Paskutinė kelionės diena. Nuotaikos jau nebe pakylėtos, entuziazmas kelionėje buvęs jau kurtai dingęs.
Vaikystėje puikiai žinojau, kad į Maskvą su mašina galima nuvažiuoti per parą, nes iki Maskvos – 1000 km. Taigi, kelias laukė tolimas. Neva tai gavę ir suvalgę pusryčius, nelabai supratom kas tai buvo per maistas. Kaip ir buljonas su kokiais tai koldūnus, skonio nesupratom taip pat. Ryškiai, viskas buvo iš pakelių pašildyta.
Na ką, sėdom ant motociklų ir pirmyn į kelią. Kuo toliau nuo Maskvos, tuo mašinų mažiau ir rankena sukosi vis stipriau ir stipriau. Taip mes kilę iš Maskvos 7.30, 14.10 jau buvom prie Rusijos – Latvijos sienos. Su Rusais per pusvalandį atsisveikinom, po Gruzijos tai žaibiškai greitai. Varom pas Bralius Latvius. Na, namai jau ranka pasiekiami. Praeitą kartą, atsimenu, pas Latvius ilgiausiai prastovėjom, neramu kotai ant dūšios ir šį kart, ar nebus panašiai. Nerimą sutvirtino stovinti automobilių ilga kolona. Mes nestojom, nuvarėm į patį priekį. Buvom, kokios tai bobos iš busiko, apšaukti, kad esam chamai ir dar ten visokie kitokie. Ją greitai, Latvių muitininkas nuramino kažką pasakęs, o mums pasakė, kad ji čia kas savaitę varinėja ir gali palaukti. Pradžia žadėjo greitą ir draugišką tvarkymąsi dokumentų, tiksliau dokumentų patikrinimą. Čia juk pagaliau jau EUROPA. Mes trys op ir viskas. A va, vieno kolegos dokumentų ir neatiduoda. Vaikšto ratais, nieko mums nesako kas ne taip. Kas mums beliko, sėdėjom prie būdelės, muitininkes šnekinom, juokelius laidėm, bet niekas nepadėjo. Bendrai imant, įdomu buvo stebėti kaip keliautojus tikrina. Dauguma važiavo senais pasatais ir kaip susitarę visi vienodai mažai cigarečių vežėsi. Dar kiekvienas, gal po 5 litrus, dyzelio turėjo ir daugiau nieko. Net keleivių - kompanjonų kelionės nebūdavo. Tuščios mašinos. Ot, kaip žmonės keliauja. Tai ne mes apsikrovę visokiom nesąmonėm. Kad kažkas ne taip pas juos, išduodavo perdėtas jaudulys ir paslaugumas tikrinantiems muitininkams. Tokius muitininkai varydavosi į atskirą angariuką ir ten jau ilgai užtrukdavo kol paleisdavo, o kelių taip ir nepamačiau kaip išleido. Mūsų ten nesivarė, vadinasi su dokumentais buvo kažkas netvarkoje. Galiausiai atvažiavo ir rėksnė, kuri mus buvo apšaukusi. Pamačiusi mus, piktdžiugiškai mums „Hу прилетели?“ Ką mes, nieko, tik sėdim galvas nulenkę ir viskas. Muitininkai gal nugirdę jos pyktį, ar šiaip, pradėjo visą jos WV Transporter busiką tyrinėti. Įtarimą muitininkams tikriausiai kaip ir mums, sukėlė visiškai tuščias "busikas". Sėdynių nėra, jokio daiktelio, tuščias tuštutėlis. Kaip būtų iki parduotuvės važiavę. Muitininkai jai parodė, kad važiuotų į angariuką, iškart moteriškaitės veidas pasikeitė ir tyliai tyliai nuvažiavo link angariuko. Mums visai nebloga atrakcija gavosi, truputi net pasijuokėm, už tai buvom išvaryti iš muitinės. Draugeliui teko vienam aiškintis kas čia kaip. Žinoma mes jo nepalikom vieno, tik motociklus šiek tiek toliau pasivarėm ir viskas. Pagaliau mums, tiksliau kolegai, po 2 valandų atidavė dokumentus ir palinkėjo gero kelio, taip ir nepasakę kodėl taip ilgai pralaikė. Taigi, ant sienos prakybojom nuo 14 val., iki 16.30 val. Vat tau ir greitai. Na ką čia nervinsiesi, kai namai ranka pasiekiami. Atsukom rankenas iki galo ir pirmyn namo. Ir štai rugsėjo 17 dieną, 19 valandą, 31-ą minutę ir 09-ą sekundę mes namų degalinėje tai jau NAMAI – PANEVĖŽYS. Draugai, džiaugsmai ir pirmieji kelionės pasidalinimai.
Paveikslėlis


Paveikslėlis

Važiuota: ~8 val.
Nuvažiuota: 921 km.
Vidutinis greitis: 112km/h.

Taigi, kaip ir viską surašiau. Liko tik gražūs atsiminimai ir kelionės skaičiai.
Kelionė truko 25 dienas.
Ant motociklo prasėdėjom:
24-ias dienas, arba 157 valandas ir 17 minučių.
Ir nuvažiavom per jas 13 tūkstančių 119 kilometrų.

Noriu padėkoti tiems kas man padėjo išvažiuoti į šią kiečiausią kelionę:
Ramui, už gerai padarytas kainas, perkant moto drabužius. Likau labai patenkintas (išskyrus batus, gal dėl to kad jie tiesiog tam netinkami).
Savo šefui ir kolegai, kurie išleido ir prisiėmė daug papildomo darbo ant savo pečių.
Raimiui, kuris ne tik kartu važiavo, bet ir padėjo per žiemą paruošti motociklą, praktiškai visą peržiūrėdamas ir perrinkdamas. Buvo jungiamoji kelionės jungtimi.
Taip pat Gedžiui ir Virgiui, už kantrybę ir blogų emocijų nuslėpimą nuo manęs. Jiems tai puikiai sekėsi, beveik ir nepastebėjau.
Na ir Enduro club‘ui talpinančiam šią rašliavą.

(Čia ne aš, bet puikiausiai atspindi dabartinę nuotaiką).
Paveikslėlis


Paskutinį kartą redagavo Rimys 04 Lap 2017, 22:26. Iš viso redaguota 2 kartus.

Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema: Re: Three Brothers & Father in Iran
StandartinėParašytas: 29 Rgp 2017, 13:26 
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 08 Lie 2016, 12:58
Pranešimai: 20
Nei vienos foto negalima pamatyt :(

_________________
Honda Africa Twin CRF1000L '17
Honda Dominator RD02 '95
Honda Africa Twin RD04 '90
Honda XR250R '90
Honda Transalp XL700V '09
Honda Transalp XL600V '00


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema: Re: Three Brothers & Father in Iran
StandartinėParašytas: 29 Rgp 2017, 20:32 

Užsiregistravo: 23 Gru 2009, 16:15
Pranešimai: 187
IgnasB rašė:
Nei vienos foto negalima pamatyt :(


Ir man pačiam labai liūdna. Įdėjau daug darbo ir še dar ir pinigų reik dėt, suvalkietiškumas permušė :oops:


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema: Re: Three Brothers & Father in Iran
StandartinėParašytas: 30 Rgp 2017, 07:03 

Užsiregistravo: 09 Geg 2017, 07:45
Pranešimai: 4
Miestas: Kaunas
i google docs ar photo reikia ikelti nuotraukas ir tada pasharinti i foruma, ten nesibaigs galiojimo laikas


Į viršų
 Aprašymas  
 
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimasAtsakymo rašymas Puslapis 12   [ 21 pranešimai(ų) ]
Eiti į 1, 2  Kitas

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group. Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007